Na ir šliužai. Tikrų tikriausi. Taip pagalvojau, sužinojęs, kad olimpinį auksą iškovojusios plaukikės Rūtos Meilutytės pirmajam treneriui Giedriui Martinioniui dėl biurokratinių kliūčių gali būti neskirtas nė sudilęs litas iš žadėtų 200 tūkstančių. Prisipažinsiu, Rūtos akyse nesu matęs. Apie G. Martinionį šią vasarą apskritai išgirdau pirmą kartą. Kai ši mergina iškovojusi auksą ašarojo ant nugalėtojų pakylos skambant Lietuvos himnui, visa mūsų šeima braukė iš laimės ašaras. Neabejoju, jas braukė tūkstančiai mūsų Tautos žiedelių, pasklidusių po visą pasaulį ar leidžiančių šaknis čia – Lietuvoje. Per garsiausias pasaulio televizijas, interneto portalus, laikraščius ir naujienų agentūras nuvilnijusi žinia apie neįtikėtiną 15 metų paauglės triumfą, labiau priminė 1865 metais parašytą pasaką „Alisa stebuklų šalyje“, nei realybę.
Ar įsivaizduojate, kiek kainuotų reklama BBC televizijoje arba garsiausiame pasaulio žurnale, kad būtų paminėtas šalies pavadinimas, parodyta trispalvė? Net už R. Meilutytės stilizuoto tautinio manikiūro parodymą per CNN ar kitur, tektų pakloti ne vieną šimtą tūkstančių. Olimpiados metu ir trispalvę, ir R. Meilutytę, ir net jos manikiūrą rodė dažnai.
Rūta aišku gaus pagal Vyriausybės nutarimą priklausančius 400 tūkstančių litų. Perpus mažiau gaus ir Jungtinėje Karalystėje sportininkę treniruojantis britas Jonathan Ruud. 200 tūkstančių litų tarsi ir turėtų priklausyti G. Martinioniui. Juk ne kas kitas, o jis padėjo pagrindus Rūtos triumfui ir sportininkė bei Lietuvos plaukimo federacija tai irgi akcentuoja. Deja, deja...
Panašu, kad G. Martinioniui teks garbė tiesiog pabūti priėmimuose Prezidentūroje, Seime, dar velniai žino kur. Tarsi Pelenei žvelgti į puotą pro langus ir tyliai džiaugtis savo auklėtinės šlovės spinduliais. Treneri, nepergyvenkite. Gausite dar ne vieną atminimo medalį ir garbės raštą. Įvairiausių medalių jums išdrož mūsų geriausi provincijos menininkai, o drobes išsiuvinės auksarankės moterėlės. Ir tai padarys su nuoširdžia meile bei pakabins jums ant kaklo, linkėdami sveikatos, ilgiausių metų ir naujų pasiekimų.
200 tūkstančių litų Jums nepriklauso pagal tą patį Vyriausybės nutarimą, nes nebuvote įtrauktas į Lietuvos olimpinę rinktinę. Deja, tokia realybė, tokie mūsuose biurokratiniai kliuviniai. Būtent taip televizoriaus ekrane akmeniniu veidu aiškino tūlas Vytautas Vainys iš Kūno kultūros ir sporto departamento.
O kol skaičiuosite centus piniginėje, per tą laiką šalia Jūsų ir Jūsų auklėtinės šypsosis bei Tautai mojuos ant kaklo trispalvį šaliką su užrašu „Lietuva“ persimetusi tai Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tai auksine grandine pasidabinęs Kauno meras Andrius Kupčinskas. Net Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius vietoje nacionalinio stadiono pažadės pastatyti nacionalinį baseiną, o vėliau pridurs, kad jį pastatyti trukdo irgi biurokratinės kliūtys. Vicemerą papildydamas pridurčiau – nacionalinės biurokratinės kliūtys. Tuomet ir pagalvojau, dvasios ubagai ta mūsų valdžia – nei daugiau, nei mažiau. Nesvarbu, kad biurokratines kliūtis mes sugebame pašalinti per naktį, kai norime nacionalizuoti „Snoro“ banką arba sujaukti mokesčių bazę. Todėl Jūs, treneri, dirbkite toliau ir nesukite galvos dėl tų 200 tūkstančių litų. Pats gerai prisimenu, kai prieš maždaug 15 metų dar studijuodamas Lietuvos kūno kultūros akademijoje vaikštinėjau į vietos baseiną ir ten savo akimis mačiau, kaip plaukikai susipjausdydavo kojas į išlūžinėjusias baseino plyteles. Niekas neverkė ir nekeikė valdžios. Pats kaltas ir tiek. Juk biurokratai tokį baseiną leido eksploatuoti, vadinasi, jis buvo tvarkingas.
Visa laimė, kad A. Kubiliui užteko proto viešai nepasirodyti šalia olimpiečių ir nesakyti kalbos. Priešingu atveju jį vėl būtų nušvilpę, kaip atidarant „Žalgirio“ areną Kaune Nemuno saloje. Ar Jums, treneri, galėtų padėti A. Kubilius ir kaip nors iš rezervo fondo ar kitų išteklių skirti tą premiją? Manau galėtų, bet, greičiausiai, negalės, nes, supraskite, valstybės finansų mechanizmas yra be galo sudėtingas. Skirstyti lėšas ir valdyti viešuosius finansus, tai ne nuplaukti krūtine 100 metrų. Biudžetinės dotacijos, įsipareigojimai pensininkams, švietimo sistemos finansavimas, „Sodros“ reforma ir kitkas – labai aiškiai ir paprastai (kaip pasakytų premjeras) – aprašytos tam tikrų institucijų tvarkose, taisyklėse ir instrukcijose.
Visa tai galioja ne tik Jums, treneri, tai galioja ir visiems kitiems treneriams, dirbantiems su vaikais. Beje, nebūtinai plaukimo. Mūsuose yra daugybė sporto šakų ir jose dirba tūkstančiai puikių savo srities žinovų bei specialistų. Žinoma, ne kiekvieno auklėtinis tampa olimpiniu čempionu, bet... biurokratinės kliūtys dažnai būna neįveikiamos ir joks sportas čia nepadės.
Prisipažinsiu, be galo įdomus tas lietuvio fenomenas, kai jis slapta džiaugiasi, jei kitas lietuvis ko nors negauna, net jei to būna 100 proc. nusipelnęs. Net neabejoju, kad tokių irgi atsiras, perskaitę ar kitaip sužinoję, jog G. Martinionis premijos negaus.
Tačiau pasvarstykime, kas galėtų padėti tam treneriui išmokėti premiją? Finansų ministrė Ingrida Šimonytė paskutiniame savo opuse sako, jog biudžetiniai pinigai – tai mokesčių mokėtojų pinigai, o „kiek galima išleisti“ ir „kaip lėšas išleisti, lemia politinis susitarimas“. Tai reiškia, kad treneriui pirmiausia gali padėti Vyriausybė, skirdama premiją išimties tvarka (juk ir atvejis išimtinis). Jei ne ji, tuomet kas dar galėtų padėti. Atsakymas – Tauta. Ar man būtų gaila paskambinti nurodytu telefonu, kur būtų renkami pinigai šiai premijai? Kelių litų tikrai nepagailėčiau. O jei tokią akciją surengtų dar ir kuri nors nacionalinė televizija, nevaržoma nacionalinių biurokratinių kliūčių – net neabejoju, kad mes visi tą premiją G. Martinioniui surinktume. Jis tos premijos nusipelnė ne mažiau, nei britas. Surinktume tuos pinigus vardan tos Lietuvos, kad Tautos vienybė žydėtų.
