Praėjusį savaitgalį po ilgos pertraukos į vieną salę vėl susirinko Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatai. Jautriu žodžiu į visus kreipėsi poetas, vienas Sąjūdžio pradininkų Justinas Marcinkevičius, kalbėjo Sąjūdžio politiniai bei ideologiniai lyderiai Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas, kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatai iš visos Lietuvos.
Nauja buvo tai, kad tame pačiame renginyje kalbėjo ir naujai įregistruotos organizacijos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo, ir asociacijos Sąjūdis, kitaip vadinamo antruoju Sąjūdžiu, vadovai. Lig šiol Sąjūdžio pradininkai „antrojo Sąjūdžio“ nepripažino, o šie galvojo, kad Sąjūdžio pirmeiviams metas pailsėti, ir laikė save Sąjūdžio veiklos tęsėjais. Dabar visi buvo kartu. Ore sklandė nuojauta, kad po dvidešimties metų žodis vėl įgavo svarbą ir į kelią susirengė bendraminčiai.
Pasiekus nepriklausomybę, žodis buvo nuvertintas. Žmonėse dingo tikėjimas tuo, kas sakoma. Iš pradžių pranyko pasitikėjimas valdžia ir politikais, po to valstybe. Sąjūdžio suvažiavime žybtelėjo viltis, kad gali atgimti pasitikėjimas savo jėgomis ir valstybe. Tik svarbu šiame kelyje nekartoti praeities klaidų: nesusitapatinti su valdžia.
Šis suvažiavimas gali būti stiprus postūmis Sąjūdžio idėjų atgimimui. Kad jos taptų ne tik pavienių sąjūdininkų, bet ir valdžios gyvenimo elgesio taisyklėmis. Suvažiavime dalyvavo ir būsimos Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, pradėjęs savo politinę biografiją nuo Sąjūdžio žaliaraiščių, ir prezidentas Valdas Adamkus.
V. Adamkus savo kalboje apgailestavo, jog lietuvių tauta išmoko ne visas Sąjūdžio pamokas, ir ragino neužmiršti, nenuvertinti idealų, iškeltų Sąjūdžio. Vieni iš tokių idealų yra tiesos sakymas, teisybės paieška, teisingumo įgyvendinimas. Bet suvažiavime nuskambėjo daug kritikos ir tam, kam anksčiau pritarė V. Adamkus: neskaidriam LEO LT projektui, atsainiam valstybės institucijų tyrimui dėl Vytauto Pociūno žūties aplinkybių ir t. t. Tai rodo, kad valdžios žodžiai apie Sąjūdžio idealus ne visada tampa kūnu. Sunkūs išbandymai valdžia laukia ir A. Kubiliaus Vyriausybės.
Sąjūdžio deklaracijoje, priimtoje praėjusį savaitgalį, pabrėžta, kad svarbu padėti valdžiai tada, kai ji įgyvendina Sąjūdžio idealus, tačiau reikia nepritarti tiems, kas tų idealų atsisakys. Išėjusieji į valdžią turi suprasti, kad remiami turi būti tik geri darbai, o ne asmenybės, nes asmenybės valdžioje netrukus gali pakliūti į įvairių grupuočių, jėgų įtaką ir nusisukti nuo anksčiau skelbtų siekių. Jeigu tokia valdžia tektų nusivilti, svarbu, kad žmonės neprarastų noro ir siekio įgyvendinti Sąjūdžio idealus.
Sąjūdininkai po šio suvažiavimo turi du kelius: sugrįžti į savo profesinę veiklą, užmiršdami apie visuomeninį gyvenimą ir susitikti vėl tik gražių jubiliejų proga arba grįžti prie neužbaigtų Sąjūdžio darbų, nes dabar, kaip skelbiama Sąjūdžio deklaracijoje, svetimųjų priespaudą pakeitė savos valdžios, susijusios su stambiu verslu, savivalė, o svetimųjų atneštą neteisingumą pratęsė šių dienų teismų ir teisėsaugos institucijų, slaptųjų tarnybų nesiskaitymas su valstybe bei jos piliečiais.
Keliai sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą yra įvairūs. Vieni gali burtis į naują, bet, matyt, jau kitokį Sąjūdį, kuriame susijungti galėtų ne tik visų kartų sąjūdininkai, tačiau ir kiti visuomenės, kultūros, mokslo žmonės, jaunimo atstovai, visi, kam artimi Sąjūdžio idealai, antri galėtų įsijungti į kitų visuomenių organizacijų veiklą ar tiesiog būti neabejingi įvairioms visuomeninėms iniciatyvoms, treti – siekti Sąjūdžio idėjų įgyvendinimo per politines partijas, bandydami patekti į valdžią ar tik palaikydami partijų politines idėjas ir rinkdami vertus būti valdžioje. Sąjūdyje visada buvo vietos ir nepartiniams, ir įvairių partijų atstovams, bet svarbu neprisirišti prie vienos partijos.
Kiekvienas kelias priklauso tik nuo mūsų pačių. Aišku viena: jeigu norime, kad Lietuvoje atsirastų valdžia, galinti įgyvendinti Sąjūdžio idealus, turime ne tik ją išrinkti, pagelbėti darbuose, bet ir ją kontroliuoti. Tada grįš pasitikėjimas savo jėgomis ir valstybe. Pastarojo uždavinio Sąjūdis neatliko, bet nevėlu tai daryti dabar. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė praėjusį savaitgalį įvykusio Sąjūdžio suvažiavimo mintis, kai poetas J. Marcinkevičius tvirtai pasakė: „Sąjūdis niekur nedingo. Jis čia“. Pasikeitė tik laikas ir Lietuva. Dabar blogį reikia įveikti savo valstybėje.
