Sąjūdžiui – 20 metų. Lietuvoje šiandien gyvena 674 tūkstančiai vaikų iki 18 metų amžiaus; dar pridėkime gerą būrį vyresnių, kurie prieš 20 metų stati po stalu vaikščiojo – gausime maždaug ketvirtį Lietuvos gyventojų, gimusių ir/arba augusių jau po Sąjūdžio įsisteigimo.
Vis tik dar net trims ketvirtadaliams šalies gyventojų Sąjūdis yra asmeninio gyvenimo dalis.
Sąjūdis buvo tikra, autentiška socialinė revoliucija plius nacionalinis išsivadavimas. Jis sukilo kaip cunamis ir atvedė į fundamentalų ekonominės, socialinės ir politinės sistemos pakeitimą.
It ratilai ežere nusidriekė kitos bangos. Svarbiausios jų skleidėsi ekonomikoje, sukeldamos atitinkamą atgarsį bei pokyčius kitose viešojo ir privataus gyvenimo srityse.
Pirmoji banga, siūbtelėjusi ekonomikos laivą (laivas grimzdo į dugną, visi persikraustėme į valteles) buvo, neabejotinai, laisvos (tiksliau – polaisvės, nes muitų aplink pakako, patys irgi juos intensyviai naudojom) prekybos atsivėrimas. SSRS sudėty Lietuva savarankiškai neprekiavo su užsienio (išskyrus kelių paprastų prekių pasienio mainus su Lenkija). Ir staiga – galima! Tai buvo išties nežinomų dalykų atradimas, mokymasis prekiauti su išorės pasauliu, pradžioje iš Rusijos ir kitų „respublikų“ atsigabenamais metalais, nafta ir mazutu, o paskui ir savais gaminiais, iš visų jėgų stengiantis juos padaryti tinkamais Vakarų rinkose.
Šiandien mūsų eksportas pasiekė 43 mlrd. litų (2007 m.) ir, palyginti su bendruoju vidaus produktu (96,8 mlrd. Lt.), sudaro 44,6 proc. Beveik 60 proc. mūsų pramonės produkcijos skirta užsienio rinkoms, dar daugiau užsienio klientams dirba krovinių ir keleivių pervežimas bei viešbučiai. Prekyba įplukdė mūsų verslą į Europos rinkas; ekonomika tapo atvira ir susikūrė potencialą nebeatsilikti nuo pasaulio ūkio raidos tendencijų.
Antroji banga vėl perlamdė mūsų ūkį – nuosavybės ir vadybos prasme. Vykdant antrąjį privatizavimo etapą daugelis mūsų stambiųjų bendrovių perėjo į užsienio savininkų rankas. Pasipylė investicijos, modernizavusios gamybas ir sustiprinusios eksporto potencialą. Tos investicijos įnešė reikšmingiausią indėlį į visos ekonomikos technologinį pertvarkymą ir konkurencingumo stiprinimą.
Trečioji banga – tai darbingų žmonių emigracija. Kurį laiką, iki narystės Europos Sąjungoje (ES), ji vyko daugiausia bedarbių sąskaita, šiems nelegaliai ir vergiškomis sąlygomis įsidarbinant žemiausios kvalifikacijos darbams Ispanijoje, Airijoje, JAV. Įstojus į ES tą srautą papildė žmonės, siekiantys rasti priimtinesnių, geresnių darbo sąlygų ir atlyginimo. Nors skaičiai apie emigracijos mastą yra perdėti, vis tik gali būti, kad visam laikui, ilgam ar bent keletui metų iš šalies yra išvykę apie ketvirtis milijono žmonių. Todėl kurį laiką buvęs tik nedarbo mažėjimo veiksniu, emigravimas galop tapo ūkio plėtros stabdžiu.
Emigracijos bangai slūgstant kilo nauja, ketvirtoji – kredito ekspansijos banga. Maždaug nuo 2005 m. kreditai ūkio subjektams (įmonėms ir namų ūkiams, ypač būsto statybai) ėmė augti 50-60 proc. kasmet. Tai buvo dar vienas „cunamis“ ekonomikai – sukilo ažiotažas nekilnojamojo turto rinkoje, išsibalansavo statybos sektorius (atlyginimai ėmė kilti sparčiau nei leido ekonominė logika, darbų kokybės gerinimas vėl tapo atidėtas ramesniems laikams).
Dauguma tų bangų stūmė ir kėlė mūsų ekonomiką į vis aukštesnį lygį. Tas naujas lygis teikė didesnes pajamas ir galimybes šeimų gerovei didinti, leido (dėl pelno masės ir normos augimo) plėsti investicijų mastą ir horizontus, skatino ir įgalino drąsiau žiūrėti į visoje Europos teikiamas galimybes.
Kartu su tuo tie cunamiai galingai supurtydavo liauną ūkio struktūrą, sukrėsdavo rinkos institutus. Ne visada tie, kas laikė vairą, sugebėdavo reikiamai sumanevruoti. Ypač bejėgiškai pasielgta pastaraisiais metais, kai vykdomosios valdžios vadovai, labai sparčiai augant ekonomikai, sugebėjo ramiai pilti alyvos į ugnį, nustumdami ekonomiką ir žmones į dviženklės infliacijos nasrus.
Mūsų ekonomika dar nesubrendusi. Greta to, kad ji maža, visiškai priklausoma nuo išorės veiksnių (paguodai pacituosiu, ką birželio 2 d. rašė „Financial Times“ straipsnyje, kuriame siūlo Britanijai jungtis į euro zoną: „...tokiai mažai, atvirai ekonomikai kaip Britanijos nėra jokio pagrįsto argumento laikytis monetarinės nepriklausomybės“), ji dar ir pati nebrandi. Jos struktūra vis dar keičiasi – ir turi keistis.
Be kita ko, ją vėl pasiūbuos, gal kiek švelniau (nes ilgiau tęsis) dar dvi bangos. Pirmoji iš tų būsimųjų bangų – protų nutekėjimas. Mūsų išsimokslinęs ir ambicingas jaunimas Europoje ir pasaulyje vis labiau jaučiasi kaip namuose. Judėjimo ir įsidarbinimo laisvė mūsų talentingiausiems žmonėms pasiūlys užsieniuose geresnes darbo sąlygas nei įmanoma Lietuvoje. Ta tendencija skurdesnių šalių talentais maitinti kitų šalių bendroves, mokslą ir menus ateityje sustiprės, ir tik darbo ir gyvenimo sąlygų tėvynėje gerėjimas padės spręsti šią problemą (Lietuvoje turime subrendusiose Vakarų valstybėse nebeegzistuojančių galimybių, bet...).
Antroji iš būsimųjų bangų, pasiūbuosiančių mūsų ekonomiką ir ne tik ją – imigracijos iš skurdesniųjų pasaulio šalių smarkus suintensyvėjimas. Kai įveiksime esminį atsilikimą nuo brandžių ES šalių (beliko 10-15 metų), kai mūsų verslo norai ir mūsų įsipareigojimai tarptautinei bendruomenei privers mus liberalizuoti imigracijos taisykles, priimsim daug tūkstančių Balkanų, Afrikos, Azijos valstybių žmonių. Matant, kaip net šiandien nesugebame nei išmokyti lietuvių kalbos, nei integruoti nė tų kelių šimtų prieglobsčio gavėjų, turim suvokti, kad tai bus didžiulis iššūkis.
Ar tas ekonomikos „bangavimas“ nepareikalaus kada nors Antrojo Sąjūdžio? Ne. Sąjūdis tapo „patentuotu“ judėjimo už Tėvynės išlaisvinimą ženklu. Tik toks tikslas gali suvienyti Lietuvos žmones. Visi kiti mūsų tikslai yra ganėtinai skirtingi, ir mokytis juos suderinti reikia ne Sąjūdžio, o kultūros. Buities kultūros, darbo kultūros, žmonių santykių kultūros ir, pagaliau, didžiosios žmonijos kultūros. Nei mitingų, nei organizacinių komitetų čia negana, nes „priešas“ yra ne išorėje, o kiekvieno mūsų viduje.
