Šachmatai yra tokia viliojanti politinė metafora, kad lengva pamiršti, jog tai yra žaidimas. Galbūt kraugeriškas žaidimas, kaip kroketas. Bet vis tiek žaidimas. Britų žurnalistas ir istorikas Daniel Johnson knygoje „Baltasis karalius ir raudonoji karalienė“ (White King and Red Queen) pasiduoda šiai pagundai. Įsitikinęs, kad šachmatai „pateikia geriausią metaforą šaltajam karui“, jis vienoje knygoje rašo dvi knygas. Pirmoji knyga yra gyvybinga, pasakojimų prikimšta XX amžiaus šachmatų istorija, kuomet daugiausiai pasižymėdavo Sovietų Sąjungos žaidėjai. Antroji knyga yra sovietų blogumo ir dviveidiškumo katalogas, kuriame susitelkiama ties šachmatų lenta, bet ja neapsiribojama. Bendras rezultatas yra pikantiškas ir neįprastas.
Sovietų Sąjungoje šachmatai klestėjo. Kaip mums pasakoja D. Johnson, iki 1970 m. šalis turėjo 5 mln. klubo žaidėjų. Žaidimas buvo kruopščiai studijuojamas, o žaidėjai buvo ruošiami. Nuo XX amžiaus 3 dešimtmečio vidurio iki XX amžiaus 9 dešimtmečio pasaulio šachmatuose dominavo sovietų didmeistriai. Kaip išmanantis mėgėjas, D. Johnson negali nustoti žavėtis šiuo pasiekimu. Jis aprašo visą sovietų stilių, pastebėdamas ir išskirdamas didžiųjų žaidėjų gudrybes. Jis perteikia aukščiausio žaidimo įtampą ir scenos meną.
Knygoje „Baltasis karalius ir raudonoji karalienė“, kuri praeitais metais išėjo Britanijoje ir tik dabar išleista Amerikoje, vis iškyla tamsus pasakojimas apie manipuliaciją ir ideologinio tikslo siekimą. Sovietų valdžia kontroliavo menus ir sportą. Jie galėjo šachmatus uždrausti ar trukdyti jais žaisti. Bet jie pasielgė visiškai priešingai. Naivuoliai galėtų pagalvoti, kad taip buvo todėl, kad šachmatai buvo politiškai nepavojingi ir todėl, kad rusai gerai jais žaidė. D. Johnson nė viena priežastis neatrodo pakankama. Jo manymu, sovietų šachmatų meistriškumas atsirado bolševikų doktrinoje – žaidimas, kaip socializmas, buvo „mokslinis“ – ir vėliau tapo parankiu įrankiu šaltojo karo diplomatijoje.
Pasak autoriaus, pasiekę viršūnę, sovietų žaidėjai ten pasiliko iš dalies dėl bjaurių triukų tarptautiniuose mačuose. D. Johnson nepasako, kokia didelė ta dalis. Skirtingai nei šachmatų žaidimą istorijos negalima peržaisti. Iš tokio „nuotolio“ neįrodysi, kad žaisdami sąžiningai sovietai būtų pralaimėję.
Knygos centre – 1972 m. vykęs Reikjaviko mačas, kuomet Boris Spassky pasaulio čempiono titulą pralaimėjo talentingajam Bobby Fischer. Šachmatų entuziastai vertina 11 žaidimą, kuomet B. Spassky paspendė spąstus B. Fisher neapgalvotai pastatytai karalienei, ir 13 žaidimą, kuomet B. Fisher penki juodieji pėstininkai laimėjo ilgą endšpilį, figūroms vaikštant pirmyn ir atgal. Šiuos brangakmenius D. Johnson priverčia žėrėti nežaidžiantiesiems. Tačiau jam įdomiausi vis tik yra keisti už lentos vykstantys nuotykiai.
Iš pradžių B. Fisher atsisakė atvykti. Jis buvo reiklus, savanaudiškas, antisemitas ir netgi tada buvo ties išprotėjimo riba. Sovietų šachmatų biurokratai priekabiavo prie B. Spassky dėl tingumo. B. Fisher komandą jie apkaltino bandymu kontroliuoti jo oponento protą. Pasaulio šachmatų pareigūnai dvejojo. Kvailiojimai tapo svarbia naujienų dalimi, ir be jų žaidimas niekada nebūtų sulaukęs tiek dėmesio. Antra vertus, D. Johnson nepavyksta mūsų įtikinti, kad kuris nors iš šių dalykų buvo svarbus.
1972 m. Amerika ir Sovietų Sąjunga siekė kartu sugyventi. Pagrįsčiau atrodo tai, kad Reikjaviko mačas yra bendradarbiavimo, o ne konflikto ženklas. Žlugus Sovietų Sąjungai, tai, ką D. Johnson vadina sovietų šachmatų „mašina“, jos ruošimo biurokratija ir partijos prižiūrėtojai, taip pat dingo. Tuo metu žaidimą keitė kitokio pobūdžio mašina – šachmatų kompiuteris. Autoriaus herojus Gary Kasparov, kuris 1985- 93 m. buvo pasaulio čempionu ir turbūt yra pats stipriausias kada nors buvęs žaidėjas, sujungė šiuos abu plėtros atvejus. Baigęs karjerą šachmatuose, dabar jis yra drąsus opozicionierius Vladimiro Putino Rusijoje.
Kaip bebūtų, žaidime beveik niekas nėra juoda ir balta. Laimėjimas priklauso nuo kantraus nedidelių, palankių akimirkų išnaudojimo. Kaip mums primena D. Johnson, didmeistrių lygyje dauguma žaidimų baigiasi lygiosiomis. Kitais žodžiais, šachmatai visai nėra tokie pat kaip politinė moralė, kokią jis ją vaizduoja. Jo metafora jį apvilia.
Parengta pagal The Economist
