Rugsėjo pabaigoje Juozo Miltinio dramos teatre įvyko išskirtinė premjera, H. Ibseno paskutinė kūrybos drama „Kai mes mirę nubusim“. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad šioje dramoje H. Ibsenas rašė apie save ir savo gyvenimo patirtis. Parašęs šią pjesę, dramaturgas padėjo kūryboje „tašką“. Turbūt todėl šis kūrinys reikalauja išskirtinės brandos iš režisieriaus ir aktorių. Premjera įvyko, kritikai pasakė savo nuomonę ir šis spektaklis atrinktas dalyvauti tarptautiniame H. Ibseno vardo festivalyje Delyje (Indija). Gruodžio 1d. Panevėžio J. Miltinio dramos teatras išskrenda į Delį, kur ne tik dalyvaus darbingame pasaulio teatrų festivalyje, bet ir semsis patirties kūrybiniuose seminaruose.
Apie spektaklį, kuris dalyvaus festivalyje, kalbamės su režisieriumi Sauliu Varnu.
Garbė teatrui, kurio repertuarą puošia H. Ibseno dramos. Ką Jums reiškia šis dramaturgas? Kaip manote, kodėl jo dramos tokios populiarios?
Galiu sutikti su teiginiu, kad garbė kiekvienam teatrui, kuris prisiliečia prie H. Ibseno dramaturgijos. Teatrui tikrai tai nėra lengvas pasivaikščiojimas šio autoriaus dvasios labirintuose – tokio pasirinkimo apsisprendimas byloja ir apie teatro kolektyvo brandą. Suprantama, kad savąja teatrine kalba mes prisiliečiame vos tik prie kelių autoriaus temų, todėl prie šio autoriaus kūrinių grįžtama vis iš naujo ir iš naujo, ieškant tiek savosios teatrinės kalbos, tiek ir savųjų temų.
Mane H. Ibseno kūryboje domina bandymas atskleisti metafizinę meilės prasmę, jo personažus užgriuvę įvykiai verčia juos momentaliai priiminėti sprendimus. Personažai, nenusileisdami net Makbetui, yra pasiruošę net patį likimą iškviesti į žūtbūtinę kovą, bet jie pralaimi, nes nekreipia dėmesio į gyvenimo jiems rodomus ženklus. Patiria pralaimėjimus... Tarp H. Ibseno vyrų ir moterų egzistuoja begalinei aistringa trauka, bet ir nemažiau aistringa ir nuožmi kova.
H. Ibsenas vertinamas ne vien kaip rašytojas, bet ir kaip mąstytojas, moralės filosofas. Kas Jus ypač jaudina rašytojo kūryboje ir asmenybėje?
Man patinka, kad jo vyrai turi tvirtą savąjį moralės kodeksą ir jo laikosi, jie yra aukščiau gerovės – jiems dvasinės vertybės yra virš materijos pasaulio. Šiandien Lietuvoje formuojamas priešingas požiūris – „naujomis vertybėmis“ tapo valdžia ir pinigai, todėl susvetimėjimas ir atskirtis visų mūsų tėvynėje padidėjo: tautiečiai laimės ieško svetimuose kraštuose, nes dėl keistų politikų sprendimų savojoje tėvynėje žmogus jaučiasi vien tik žeminamas.
Traukia H. Ibseno vyrų vidinė jėga, jo moterų šventumas bei jų demonizmas, o užburia jų žūtbūtinė, o dažniausiai beviltiška kova už savąją svajonę – už savąją Meilę.
Išsiskiriate tuo, kad savo spektakliuose visada gilinatės į personažų dvasinį gyvenimą. Kodėl Jums tai yra taip svarbu?
Panašu, kad H. Ibseną domina daugiau dvasinės problemos nei psichologija, mane taip pat ir dar šis tas – H. Ibseno dramose labai daug informacijos palikta už žodžių ribų – tai yra metafizikos sferoje, tai man ypač įdomu, nes tik taip galima pabėgti nuo tarnystės žodžiui ir kurti tarpusavio santykius bei atmosferą, paremtą grynai teatrinėmis priemonėmis.
Esate pasakęs, kad H. Ibsenas yra dvasios revoliucionierius, kviečiantis į kovą net patį likimą... Šis konfliktas dramose vyksta per moters ir vyro santykį. Spektakliuose akcentuojate personažų konfliktą, bet atsakymų nepateikiate. Ar režisieriui svarbu, kokios mintys gimsta žiūrovui, pasibaigus spektakliui? Ar jaučiate žiūrovą?
Kai kuriu spektaklį, galvoju tik apie tai, ką noriu pasakyti žiūrovui, kaip jį išprovokuoti ir kokiomis priemonėmis galėčiau tai padaryti. Pašnekesio temą siūlau aš – jau pasirinkdamas tą ar kitą pjesę, tuos ar kitus aktorius, scenografą, kompozitorių... O apie režisieriaus atsakomybę labai rimtai susimąsčiau po dviejų įvykių, susijusių su vienu iš mano pastatymų spektaklių, taip pat pagal H. Ibseno dramaturgiją – tai buvo „Moteris iš jūros“ ir tai buvo taip pat Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre prieš daugelį metų. Dvi žiūrovų poros (vėliau išsiskyrusios) man pasakojo, kad, pasižiūrėję spektaklį, priėmė sprendimą skirtis – tą aš sužinojau jau daug vėliau iš jų pačių, kai jos jau buvo iširusios ir sukūrusios naujas laimingas šeimas... Taigi, kiek žinau jos ir dabar gyvena kartu ir, tikiuosi, kad vis dar laimingai. Žinoma, jos jau turėjo būti subrendusios šiems savo gyvenimo pokyčiams, o spektaklyje bei dramaturgijoje gvildenamos temos tiesiog padėjo joms priimti galutinius sprendimus. Taigi, tas mūsų vaizduotės žaidimas nėra jau toks nekaltas ir negali būti neatsakingas. Destrukcija – pavojinga visur: ir mene, ir politikoje, ir mūsų kasdieniniame gyvenime.
Teatras turėtų būti ta vieta, į kurią žiūrovas eitų rimtam pašnekesiui būties klausimais, kur jis nebūtų kvailinamas, ne tik pasirinktomis pašnekesiui temomis, bet ir savąja teatro kalba. Klasikų tekstai ir pasižymi neišsemiamų galimybių gausa teatro paieškoms.
H. Ibsenas yra pasakęs, kad žmogaus laimė priklauso nuo to, ar jis moka būti pats savimi, ar turi jėgų apginti savo individualybę. Ar pritariate šiai minčiai? Kaip Jums sekasi išsaugoti savo kaip režisieriaus individualybę?
H. Ibsenas buvo žmogus be kompromisų (bent jau be didelių kompromisų) su savąja sąžine. Žinoma, kad jis paliko ir tėvų namus, ir teatrą, ir tėvynę, kai nusprendė, kad tai reikalinga jam. Kaip ir kiekvienas autorius, H.Ibsenas taip pat yra atpažįstamas savuosiuose kūriniuose. Rubeko vaidmuo šioje pjesėje labai daug kuo susišaukia su paties autoriaus gyvenimu bei jo charakteriu. Man nėra svetimas H. Ibseno maksimalizmas bei fatalizmas.
Kažkas yra gražiai pasakęs, kad režisierius – tai tas žmogus, kuris vaikšto per raudoną šviesą, o tai yra ne visada paprasta.
