Kintančių ir bręstančių valstybių istorijoje būna bylų, kurios sukrečia visuomenes ir tampa savotiškais atspirties taškais. Tokios bylos liečia ne vien kelių konkrečių žmonių likimus. Jos gali keisti esminius dalykus: didelės žmonių dalies mąstymą ir netgi socialinę sąrangą.
Dabar jau esu visiškai tikras, kad kaip tik tokia yra ir Kauno pedofilijos byla. Ji bus likiminė ne tik mažai mergaitei, jos artimiesiems, bet ir mums visiems, vis dar siejantiems save su Lietuva.
Jeigu tiesa šioje byloje nepaaiškės, jei akivaizdaus teisingumo nebus pasiekta, valstybė negrįžtamai slys degradavimo keliu. Valdžios ir visuomenės susvetimėjimas taps pražūtingas. Žmonės vis didesniu greičiu bėgs ten, kur tikisi daugiau teisingumo, kur nebus galingesnių nuolatos žeminami ir „statomi į vietą“.
Likusieji Lietuvoje užsidarys savo pasaulėliuose ir galutinai nusišalins nuo bendrųjų reikalų. Juk rūpestis jais yra ne tik per daug skaudinantis, bet ir pavojingas! Sektinu pavyzdžiu taps pagarsėjusios vaiko teisių biurokratės, kurioms jų pačių ramybė ir gerovė yra šimtą kartų svarbesnės nei koks svetimas vaikas. Valstybė, res-publika pamažu išnyks. Arba ji bus nebe mūsų.
Todėl nuolatinis dėmesys šiai bylai yra tiesiog būtinas. Ir ypatingai svarbus čia - visuomenės dėmesys. Aukščiausių viešos ir slaptos valdžios bei žiniasklaidos sluoksnių įtraukimu panaši Vytauto Pociūno byla vis dėlto neužkabino pačių visuomenės gelmių. Tad nebuvo ir rimtesnių padarinių.
O dabar atsakykime į klausimą: kiek į tokią rezonansinę bylą gali kištis politikai? Ką apie tai sako demokratinio pasaulio teorija ir praktika?
Dalis miglų ims sklaidytis politiką įvardijus tautos ar visuomenės atstovu. Jeigu kažkas gyvybiškai domina visuomenę, tai turi dominti ir gerą politiką. Ne tik dominti, bet ir kelti rūpestį. Tai elementaru. Bet Lietuvoje net labai įtakingi žmonės nesupranta, o gal tik apsimeta nesuprantą, demokratijos pradžiamokslio. Ir netgi tuo didžiuojasi!
Šiai pavojingai klaidai įteisinti iškreiptai cituojama Lietuvos Konstitucija, tarsi draudžianti politikams bet kokiu būdu kištis į teismų darbą. Tačiau dažnai minimą Konstitucijos sakinį reikia skaityti iki galo: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“
Taigi kištis į teisėjo darbą draudžiama visiems: nuo aukščiausių politikų iki eilinio žmogaus. Akivaizdu, kad čia kalbama ne apie paprastą nuomonės reiškimą, o apie NETEISĖTĄ poveikį teisėjui, kuris rengiasi priimti sprendimą. Tačiau ar jūs esate girdėję bent vieną teisėjų asocijuotų struktūrų pareiškimą dėl vis dar gyvuojančios „telefoninės teisės“ ar kitų panašių neteisėto poveikio atvejų? Ir kiek bylų buvo iškelta dėl pačių teisėjų kreipimosi? Šioje tamsioje srityje kol kas dirba tik STT, o teisėjai vien ginasi.
Vieša paslaptis yra ir kai kurių reikalingų teisėjų priklausomybė nuo specialiųjų tarnybų. Ir čia net viešas įvardijimas nepadeda apsivalyti. Tad kas ištirs tokio neteisėto poveikio atvejus?
Ne tik aistros dėl Kauno pedofilijos bylos, bet ir paūmėję bandymai kritikuoti Konstitucinio Teismo sprendimus kelia teisėjų pasipiktinimą. Didžiąja dalimi tai rodo, kad labai inertiškas ir užsikonservavęs teisėjų korpusas vis dar nesupranta, ką reiškia veikti demokratinėje visuomenėje. Blogiausia, kai įprastą uždarumo dvasią propaguoja teisėjų lyderiai ir autoritetai.
Atrodo, kad teisėjų bendruomenės ir visuomenės interesai ima kardinaliai skirtis. Teisėjai pakilo į kovą už savo TEISĘ TEISTI ir niekam dėl to neatsiskaityti. Šviesuomenė reikalauja TEISĖS ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas.
Kai ne tik ikiteisminis tyrimas, bet ir lemtinga teismo proceso dalis tampa slapta, piktnaudžiavimo galimybės pavojingai išsiplečia. Šokiruojantis pavyzdys – Eglės Kusaitės byla, kelianti rimtų įtarimų, kad Lietuva vėl slysta į priklausomybę nuo Rusijos. O gal mūsų teisingumo sistema iš tokios priklausomybės niekada ir nebuvo išsivadavusi? Tada čia jau nebe teisingumo, o kontrolės sistema.
Galbūt konkrečių asmenų nusikalstami ryšiai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių, o kol kas tvirtai galime kalbėti apie vyraujantį mentalitetą, kuris kaip tik ir sudaro piktnaudžiavimo terpę. Ką daryti, kad visi teisėjai suprastų, kaip teisingumas veikia demokratinėje valstybėje? Čia juk reikia išsiugdyti supratimą, kad TEISĖ TEISTI nenukrenta iš dangaus. Ji nėra deleguojama ir prižiūrima Komunistų partijos ir KGB.
TEISĘ TEISTI pagal demokratinės valstybės Konstituciją suteikia visuomenė, tauta, piliečiai. Jie yra teisėjų darbdaviai ir prižiūrėtojai. Kontrolė ir priežiūra atliekama per tautos atstovus ir žiniasklaidą. Veikimo mechanizmai turi būti labai aiškūs, skaidrūs ir visų vienodai suprantami. Kol kas, deja, to nėra. Ir tai – didžiausias mūsų demokratijos trūkumas.
Kol visuomenės TEISĖ ŽINOTI, kaip vykdomas teisingumas, bus panaši į tokio paties pavadinimo laidą, grupelės žmonių beveik užvaldytoje nacionalinėje televizijoje, gero tikėtis negalime. Daugumos TEISĘ ŽINOTI čia uzurpuoja interesų saistomos mažumos TEISĖ TEISTI visus, kurie nepatinka ar trukdo.
Kodėl taip sunku išsivaduoti iš grupuočių įtakos?
Regis, mes taip ir neatradome visiems vienodos TEISINGUMO SAMPRATOS, be kurios neįmanoma kurti šiuolaikinės valstybės. Todėl pamažu išsivaikštome. Arba užsidarome savo pavieniuose ir grupiniuose gardeliuose.
Teisingos gerovės valstybės teorinius pagrindus dėjęs Johnas Rawlsas rašė: „Visuomenės vienybė nebėra grindžiama gėrio samprata, kurią duoda bendras religinis tikėjimas arba filosofinė doktrina. Jos pagrindas yra visų pripažįstama vieša teisingumo samprata, atitinkanti demokratinės valstybės piliečių – laisvų ir lygių asmenų – koncepciją.“
Gal giliausią egzistencinį tautos nervą pasiekusi ir aršius ginčus dėl teisingumo įžiebusi Kauno pedofilijos byla – byla žudikė ir byla kankintoja - bus tas postūmis, kuris privers mus visus atsibusti? Ir tada suprasti, kad prieš vykdant teisingumą visų pirma reikia žinoti tiesą. O tiesos mes niekada nesužinosime, kol kažkas turės į ją išskirtinių teisių.
