Pasaulio ekonomika rodo tendencijas, būdingas Didžiajai depresijai. Baisūs žodžiai, tačiau jie ne mano. Tai pasakė garsiausi pasaulio ekonomistai, o dabar pakartojo ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde. Čia jau nebe juokai... Ir kaip tyčia Lietuvoje klostosi chaotiška situacija, kai nebežinai, kokie sprendimai bus priimami rytoj ir kas tai darys.
Tiesa, ekspertai sako, kad naujai krizės bangai esame pasiruošę daug geriau nei 2008 metais. Tuomet Lietuvos ūkis smigo žemyn 15 proc., sprogo nekilnojamo turto ir vartojimo burbulai. Lietuva, per pastaruosius kelerius metus sumažinusi biudžeto deficitą ir darbo sąnaudas, patyrusi vidinę devalvaciją, finansų rinkose vertinama geriau už Italiją ar Ispaniją.
Stipresni tapo ir verslo subjektai. Įmonių finansiniai įsipareigojimai - žemiausi per septynerius metus. Jų skolinto ir nuosavo kapitalo santykis nuo 100 proc. leidosi iki 70 procentų. Geriau galimam nuosmukiui pasiruošę ir namų ūkiai, ėmę taupyti keturis kartus daugiau nei prieš krizę. Dabar lietuviai sutaupo apie 8 proc. metinių pajamų, kai – prieš krizę šis statistinis rodiklis siekė vos 2,5 proc. Beje, ES vidurkis buvo ir yra apie 12 procentų.
Tačiau Lietuva turi ir labai pažeidžiamų vietų. Visų pirma, esame pernelyg priklausomi nuo eksporto. Todėl krizė svarbiausiose eksporto rinkose neišvengiamai smogs ir mums. To išvengti jau neįmanoma. Belieka vienintelė išeitis: kuo geriau tam pasiruošti.
Dabar atsakykime sau, kur yra tie smegenų centrai šiuo metu kuriantys išeičių planus? Jų nėra! Į save susikoncentravusi politinė sistema iki šiol taip ir nepasirūpino intelektualiniu užnugariu. Yra tik būrelis pavienių žinovų, dirbančių dažniausiai bankuose, ir kelios lobistinės organizacijos. Tikra idėjų kova beveik nevyksta.
Tad politikai ir vartosi per galvas kaip išmano. Ypač artėjant rinkimams, kurie didelei jų daliai žada nebūtį ar liūdną atsarginių suolelį.
Ką galima pasakyti apie du ministrus, kurie organizuoja ir dalyvauja liberalaus jaunimo protesto akcijoje prieš valdžios politiką? To pasaulyje, turbūt, dar nėra buvę. Tai juk ne šiaip kokie partijų disidentai, vidiniai kitokių sprendimų šaukliai, įprasti ir pateisinami brandžiose demokratijose. Tai ministrai, kurie nei atsistatydina, nei siūlo kokius iš tikrųjų realius sprendimus. Nebent tokiu sprendimu laikytume vieno jų pasiektą „pergalę“ dėl taupumo atsisakyti tradicinės moksleivių dainų šventės.
Disidentai paprastai atlieka pozityvią funkciją. Jie skatina vidinę demokratiją, o susimovusiai vadovybei žlugus, leidžia partijai išlaikyti bent dalies visuomenės paramą ir atsinaujinimo viltį. Tačiau visokiomis formomis sprendimus priimti trukdantys partijų lyderiai demonstruoja tik demokratijos taisyklių laužymą ir grupinį egoizmą.
Nedaug geresnį vaizdą gausime ir po galimo liberalų pasitraukimo iš valdžios. Beje, šį variantą gali skatinti ir atnaujintas partijų finansavimo įstatymas, kitais metais drausiantis paramą iš verslo. Ministrų postai nebebus tokie saldūs.
Mažumos vyriausybė taps per daug pažeidžiama. Opozicija prieš rinkimus leis jai būti valdžioje, tačiau neatsispirs pagundai kaišioti pagalių į ratus. Nacionalinių susitarimų vyriausybė su dabartiniu premjeru vargu ar įmanoma. Svarbiausi antikriziniai sprendimai nuolatos strigs.
Sąmyšis garantuotas. Prezidentei irgi truks konstitucinių galių primesti savo sprendimus. Tad kokia išeitis?
Manau, vienintelis realus situacijos stabilizavimo būdas dabar – kuo greičiau kreiptis paramos į TVF. Tiesa, Prezidentė tokį žingsnį prieš kelis metus įvardijo, kaip valstybės neįgalumo požymį. Ko gero, tai tiesa. Tačiau argi toks neįgalumas nėra prognozuojamas, o pasakius aštriau – matomas jau dabar? Todėl pats laikas konstatuoti: taip, politinė situacija yra tokia. Ir ji nepasikeis mažiausiai iki kitų metų rudens.
Wikileaks aprašo, kaip 2009 metų pradžioje kreiptis į TVF Lietuvą ragino JAV diplomatai. Tada buvo pabijota neigiamos visuomenės reakcijos. Griežtomis TVF sąlygomis gąsdinama iki šiol. Bet ar tai – vis dar tiesa? Ko už lengvatines paskolas reikalauja „baisusis“ fondas? Ogi to paties, ko norėtų, tačiau dėl politinės sumaišties negali ramiai ir tvarkingai atlikti pati valstybė – labiau apmokestinti turtą. Ir tada nereikėtų jokių drastiškų socialinės srities karpymų!
Atrodo, Lietuvoje taip ir nebuvo pastebėta, kad TVF nuo praeito amžiaus gerokai pasikeitė. Jis atsisakė ankstesnių libertariškų nuostatų, kurios sugriovė kai kurių Lotynų Amerikos šalių ekonomikas. Taigi baubo įvaizdis gerokai paseno.
Tuo tarpu Lietuva ilgametėmis libertarų pastangomis galutinai įsitvirtina paskutinėje vietoje ES pagal visuomenės reikmėms skiriamą BVP dalį ir socialinę atskirtį.
Net pagal optimistinę prognozę 2012 metais turėsime skolintis 10 milijardų litų. Pirma didelė suma bus reikalinga jau pavasarį. O jeigu pasaulinė krizė ne tik sumažins mūsų eksportą, bet ir ženkliai apsunkins skolinimąsi tarptautinėse rinkose? Jei kils visuotinė finansų griūtis? Ko gero, tada ir TVF negalės padėti, nes bus jau iki dugno išsemtas protingesnių už mus.
Kas bus kaltas tada?
