Ir vis dėlto Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra geriausias pasirinkimas tarp senųjų sisteminių partijų. Paprasti jos nariai turi teisingas moralines nuostatas. Problema tik pats lyderis ir dalis partijos viršūnėje įsitvirtinusios nomenklatūros. Jie per ilgą laiką per daug susisaistė su šešėlinės įtakos grupuotėmis ir nebegali elgtis laisvai, taip, kaip lieptų sąžinė ir netgi protas.
Sveiką partijos daugumos nuovoką geriausiai atskleidė demokratiškas rinkimų sąrašo reitingavimas. Ir ypač - labai juokingo personažo Evaldo Jurkevičiaus atvejis.
Šis buvęs liberalcentristas Seime pasižymėjo tik tokiais keistais siūlymais, kaip reikalavimas pensininkams, tvirtinant sandorius pas notarus, pateikti medicinos pažymą dėl psichinės sveikatos. O labiausiai išgarsėjo gaudydamas tualetų maniaką Smiltynės paplūdimyje. Tiesa, pagavo ir policijai atidavė nekaltą žmogų.
Tačiau tikroji E. Jurkevičiaus „žvaigždės valanda“ išmušė praėjusioje Seimo sesijoje, kai jis netikėtai buvo paskirtas komisijos, sprendusios ar reikia atimti teisinę neliečiamybę iš teisėjos Neringos Venckienės, pirmininku. Žmogui tada tarsi sparnai būtų išdygę. Jis ne tik puolė entuziastingai vykdyti užduoties, bet netgi nusprendė pasidaryti iš to sau reklamą.
Šio skrydžio į išsvajotas aukštumas rezultatas – 152 vieta partijos narių reitingavimo lentelėje. Taigi partijos kolegos nemato jam vietos Seime, net jeigu ten sėdėtų vieni konservatoriai. Ir tai – visiškai suprantama.
Daug sunkiau suprasti partijos vadų elgesį. Juk jie gerai žino, kad Klonio gatvėje budėjo ir N. Venckienę palaikė ne kieno nors kito, o daugiausia TS-LKD rinkėjai ir netgi nariai. Garliava visada buvo dešiniųjų bastionas. Mat ji išaugo kaip grįžusių tremtinių, kuriems neleista kurtis didžiuosiuose miestuose, gyvenvietė. Tačiau partijos nomenklatūra nusispjovė į savo ištikimiausią elektoratą. Kodėl?
Paklauskite to Andriaus Kubiliaus.
Toliau dar gražiau. E. Jurkevičius, atlikęs partiją kontroliuojančių jėgų užduotį pačiu primityviausiu būdu ir net nepabandęs apsimesti, kad jo vadovaujama komisija vis dėlto bando ieškoti tiesos, partijos pirmininko nurodymu buvo pakeltas rinkimų sąraše net per 102 vietas! Puikus įvertinimas, argi ne?
Šitas jo skrydis per kitų galvas aukštyn, kuriam sukandusi dantis turėjo pritarti ir TS-LKD taryba, dar kartą įrodo, kad partijos pirmininką kažkas verčia nepaisyti ne tik moralės, bet ir politinės nuovokos. Dar daugiau – verčia peržengti ir asmeninę antipatiją, nes E. Jurkevičius tikrai nebuvo nei A. Kubiliaus gerbėjas, nei favoritas.
Taigi, vėl ir vėl tenka pripažinti, kad didžiausia valdančioji partija pati yra valdoma neaiškių jėgų, o jos vadai tapo nepajėgūs priimti situacijai adekvačius sprendimus.
Išsivaduoti iš korupcinių įtakų, apsivalyti ir vėl atsitiesti partijai dabar galėtų padėti tik triuškinamas pralaimėjimas per rinkimus. Gal ir gerai, kad partijos vadovybė pati daro viską, kad tą pralaimėjimą sustiprintų. Tik būtų gaila, jeigu jie persistengtų, ir daug gerų žmonių turinti politinė jėga net nepatektų į Seimą.
Beje, E. Jurkevičiaus pomėgis ieškoti bepročių savotiškai siejasi su korupcijos apraizgytų sisteminių partijų vadovų požiūriu į demokratiją. Jų manymu, demokratija turi būti valdoma ir kontroliuojama. Jie kaip velnias kryžiaus bijo referendumo ir visų kitų tautos balso pasireiškimų. Minia jiems visada - keiksmažodis.
Tuo jie primena garsiojo Milošo Formano filmo ir Keno Kesey romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ Didžiąją Seserį, kuri manipuliuodama žmonėmis užtikrina tvarką beprotnamyje. Tai – gerai kontroliuojamos visuomenės metafora.
Nepaisydama partijos daugumos nuomonės ir pakeldama per šimtą vietų aukštyn E. Jurkevičių, TS-LKD vadovybė tarsi pasakė eiliniams nariams: „Jūs esate kvaili ir nesuprantate, kad toks žmogus turi būti pagerbtas. Mes žinome geriau. Mes taip tvirtai tai žinome, kad net nenorime jums pateikti kokių nors argumentų. Vis tiek jūs jų nesuprasite. Mums tiesiog taip reikia!“
Tad pasipūtęs gegužiukas šaltu veidu išstumia iš partijos lizdo kitus ir laimingas įsitaiso šiltoje vietelėje. Ir netgi bando išsikviesti į dvikovą savo apygardoje pačią N. Venckienę. Nors ir kvailiams aišku, kad dabar jį lengvai įveiks bet kas, atsistojęs su tiesos ir teisingumo vėliava.
E. Jurkevičius jau pasirašė sau politinės mirties nuosprendį, tačiau neturėtų liūdėti – alkanas neliks. Šeimininkai tokių neapleidžia.
