Nekenčiu šiuolaikinio rusisko kino

Na, jei ponas Stepokas pasivaikščiotų po mūsų forumą, tai pamatytų, kad Urvinis (ar reikėtų suprasti, kad jo šviesioji pusė - Fanta? Nes ten jis dažniau pasirašinėja kaip Fanta) jau yra suradęs savo juodai baltą filmą. Ir ne vieną, nors atrodo, kad labiausiai žavėjosi Dzigos Vertovo "Žmogus su kino kamera". Ir kaip pastebėjau, irgi nepakenčia paspalvintų filmų :) Taip, su tais paspalvinimais Turneris matyt bandė įtikti tai amerikiečių publikai, kuri tokia prasta, kad ir nenori žiūrėti filmų užsienio kalba, nes tingi skaityti subtitrus. Nors iš kitos pusės - gal jie tikrieji kino mėgėjai, nes subtitrų skaitymas atima iš žiūrovo daug kadrų ir jis praranda galimybę patirti visą vaizdo įtaigą. ;)
Beje, vakar eilinį kartą žiūrėdama "Šarvuotį Potiomkiną" atkreipiau dėmesį, kad Jutkevičius išleisdamas tą Eizenšteino filmą keliuose kadruose raudonai paspalvino vėliavą. Ir nieko, manau, kad gerai atrodė. :)
Dar mane sudomino jūsų, Zenonai, komentaras. Neneigiat, kad "Žmonių vaikuose" (beje, kodėl Žinovai verčia filmo pavadinimą į vienaskaitą, kai originale akivaizdi daugiskaita? Juk ne apie tą vienintelį kūdikėlį filmas), taigi, tame filme Cuaronas profesionalus, bet per daug didaktikos. Bet ar tikras profesionalumas nėra tada, kai didaktika nepajuntama? Palyginkime su tuo pačiu Tarkovskio "Stalkeriu". Ten didaktikos nesijaučia nė kvapo. Ten apima metafizinis liūdesys. Ir tai reiškia, kad filmas puikus. Man labai patiko pono Stepoko atsitiktinai mestelėtas epitetas "sintetinis". Manau, kad jis idealiai tinka TECHNIŠKAI nepriekaištingai atrodantiems filmams, tačiau juose nėra kažko daugiau. Mano nuomone, - trūksta tikrų jausmų pažadinimo. Ne emocijų, o pajautimo.
Ir visgi. Techniškai gerai pastatytus filmus man irgi patinka žiūrėti. Atkreipiau dėmesį, kaip Leda čia pasakė: "pažiūrėkite, kas mėgsta ne vien tik holivudinį kiną". Jei būtų pasakiusi "tik tiems, kurie nemėgsta holivudinio kino", tai būtų padvelkę snobizmu. Snobizmas, kai atmetama kitkas vien todėl, kad jo nepagiria reikiami žmonės. Vienas dalykas, kai ponas Stepokas argumentuotai (nes jis žino ir matė šimtą kartų daugiau už mus) ką nors kritikuoja, o kitas dalykas, kai žmogus net nematęs iš anksto raukia nosį: "ne tas lygis"... Aš taip ne kartą dariau, o paskui įsitikindavau, kaip buvau neteisi. Paskutinis pavyzdys - filmas "Nuodėmių miestas". :)

(atsiprašau, vėl daug prirašiau. Netinka čia rašinėti ilgus tekstus. O dar ir klaidų priveliu, o čia jų paskui negaliu pataisyti...)

Chotabiciu jau maciau, visai nieko. Zinoma, ne tiek, kad laukti jo iki 00.00 val.

Neturėjau omeny, jog filmas man nepatiko todėl, kad nedikensiškas. Jis man nepatiko, kaip nepatinka bene visos amerikietiškos nesenos "romantinės..." Reikės susimąstyti dėl tikslesnės minčių raiškos ir, kaip kadaise idant.vhost teisingai pastebėjo gerb. Vilnis, mažiau stengtis padaryti įspūdį ponui Stepokui. Exit Nakviša

Viešpatie, užėjo kažkoks "dikensizmo" etapas. Kuo jis čia apskritai dėtas? Žodį "klasika" paprastai (gal ir per dažnai) linksniuoju visai ne ta atitikimo literatūrai ar panašiai prasme. Šneku apie KINO klasiką; net nebeprisimenu, ar "Kasablanka" statyta pagal kokią knygą, bet tai tiesiog gražu. Tegul bus negrė Raudonkepuraitė, ir jei tai bus talentingai padaryta, pirmasis klyksiu apie naująją klasiką, kokia jau dabar man atrodo animacinė "blatna" rusų juosta "Raudonkepuraitė AND Pilkas Vilkas". Matyt, čia kaltas siauras kritikos instrumentarijus, skurdi terminologija. Sutinku ir apie mažus MALONUMUS, nors, kita vertus, tai dvipusis procesas; būna atvejų, kai kaip tik ŽINOJIMAS gali suteikti ir mažų, ir didesnių malonumų.

Dėl spalvos. Pirmiausia fiziškai negaliu žiūrėti paspalvintų juodai baltų originalų (čia Turneris vienu metu buvo pasistengęs): ką žiūrėti tokią "Ninočką", kur elegantiškoji Greta Garbo pasirodo įvilkta technikos į murzinai rožinį švarkelį, verčiau išsijungiu. Apskritai spalvotam kinui, man regis, žiaurų smūgį kirto reklama, užtat juodai baltas filmas, ar jis būtų "seniena", ar dabartinis (prancūzų festivalyje bus toks rekomenduotinas "Dvelksmas"), man dažniausiai -- tikra psichologinė oazė. Kažkaip tikisi, kad gerrbiamas Urvinis irgi anksčiau ar vėliau suras savo juodai-baltą filmą, ir jo malonumų skalė nuo to tik prasiplės.

Atsiprašau, jeigu mano intonacija pasirodė -- o, siaube -- pedagoginė.

I koniu poniatno, kad ponas Urvinis "urgztelejo" del filmo"Zmoniu vaikas" ir chamisko jo pavadinimo "vaizdeliniu". Bet -- profesija ten yra, o vis delto didaktika pjauna be peilio.

Minėdamas Cuaroną (kai urgztelėjau, atseit), turėjau omeny kitą filmą, o ne tuos "Lūkesčius"... VISAI buvau užmiršęs, kad ir apie juos kalba ėjo. Na, bet nieko. Už tai vakar labai akivaizdžiai įsitikinau, kaip per didelis ŽINOJIMAS dažnai iš žmogaus gali atimti kai kuriuos mažus MALONUMUS.
Kai aną kartą (kažkada anksčiau) žiūrėjau tą filmą, man buvo labai gera: nes neturėjau jokio supratimo nei apie tą Dikenso knygą, nei apie kokias nors klasikines jos ekranizacijas. Todėl filmas patiko, buvo visai priimtinas.
Dabar gi, išstudijavęs Dikensą, ir netgi matęs kažkokią juodai-baltą anglų kino klasikos senieną, pamėginau vakar žvilgtert gabaliuką Cuarono versijos. Iškart supratau, kodėl jums ji nepatiko. Iškart supratau, kad dabar ir aš jau įsirašiau į eiles tų vargšų, kuriems bjaurybė Dikensas šito filmo žiūrėti nebeleidžia. Kuo skubiausiai išjungiau televizorių, kad nebegadinčiau sau kadaise apturėto malonumo prisiminimų.... :)
Ir kodėl esam tokie bjauriai prisirišę prie klasikinių versijų? Kuo jau taip blogai būtų filmas apie Raudonkepuraitę, kuri gyvena Afrikoje, ir džiunglėse susitinka liūtą?...

Kam taip žiauriai, brol: na, skysta meilės istorija, kad būtų tirštesnė, pridėta vaizdelių. Matyt, Dickenso geriau adaptuoti nė neįmanoma, tik kažin, ar reikia: SS ką tik parašė apie išnykusias damas, sykiu išnyko ir džentelmenai. Aišku, gaila, kad klasiką bandė modernizuoti Cuaronas... c‘est la vie.

Vakar ziurejau DVD „Trejas Melkijadeso Estrados laidotuves“. Labai geras filmas. Paziurekite, kas megsta ne vien tik holivudini kina

Aš, atsimenu, kai kažkada žiūrėjau Cuarono "Didžiuosius lūkesčius", irgi panašiai piktinausi. Tik priešingai nei ponui Nakvišai Gvinetė man atrodė labai simpatiška. Bet buvau pikta dėl pasityčiojimo iš Dikenso teksto. Bet juk ne visi skaito tą Dikensą. Cuarono filmas atskirai, be Dikenso, man labai gražus.