Jei visi filmai per TV būtų tik geri ar bent tik įdomūs, kas gi dirbtų, kas miegotų? Atsirastų toks truputį apdujusių piliečių klanas. Aš – jau iš ten...
Šeštadienis
Prieš porą savaičių netyčia šventėme aktoriaus Jeffo Bridgeso minifestivalį. Šįkart, panašu, taip bus su kai kurių numylėtuoju Tomu Hanksu: vien šiandien – net du senesni jo vaidmenys filmuose „Džo prieš ugnikalnį“ (TV1, 21.00 val.), o LNK vaikišku metu (12.55 val ir kitądien, 10.50 val.) demonstruoja juostą „Jums žinutė“. Abukart Hanksas „suporuotas“ su nebloga 10-ojo dešimtmečio aktore Meg Ryan, bet man čia svarbiau – jis pats, jo įvaizdis, kas ten žino, ar atitinkąs žmogų.
Apskritai šią savaitę nemažai juostų, leidžiančių pasvarstyti žmogaus-aktoriaus svarbą kine, judančiojo meno indėlį į istoriją, labiausiai ir pasireiškiantį štai tokiais tipologiniais dalykais.
Gal ir neminėčiau abiejų tų savaime ne tokių jau reikšmingų kūrinėlių. Bet ir pirmasis, Spielbergo finansuotas (režisieriaus pavardė – ne tokia svarbi), suteikiąs Hankso vargingam personažui truputį fantastišką galimybę iškilti, ir antrasis, kur turtingas Hankso herojus vis dėlto įstengia save išreikšti tik anonimiškai, elektroninio pašto žinutėmis, ir labiausiai, žinoma, jūsų visų matytas „Forestas Gampas“, talentingiau ir prasčiau fiksuoja tą patį pokario dešimtmečių infantilų, banalios išorės bei paskatų amerikietį, kuris žengia per gyvenimą tarsi sapne, o sėkmė jį lanko tiesiog automatiškai. Laukinių Vakarų kovos už asmeninę sėkmę – neatmenamoje praeityje. Tegyvuoja egzistavimo inercija. Ji ir tau atneš laimę. Keistas „amerikinės svajos“ posūkis. Man regis, net daktaras Lengdonas „Da Vinci kode“ iš esmės pasiduoda jį nešančioms aplinkybėms, kaip ir dera „baby boomer“ kartos atstovui.
Kita, kryptinga (kartais net per daug), ginkluota amerikiečių karta – 2002 metų Michaelo Moore‘o dokumentinėje-vaidybinėje juostoje „Kolambinos boulingas“ (TV1000, 19.00 val.; pirmadienį, sausio 22 d., 21.00 val. šį filmą rodo ir Balticum TV). Iš esmės paremta žurnalistiniais tyrimais, ji man atrodo žymiai stipresnė ir etiškesnė už staigiai pagarsėjusį ir taip pat staigiai nuslinkusį į nežinią vėlesnį Moore‘o pamfletą „Farenheitas 9/11“ (nors ne, atrodo, bus ir antra dalis). Prieš akis – visi tie privačių ginklų pardavėjų, atleiskite, snukiai, medžiokliai, „tikri vyrai“, o ypač „kaifingas“ storo gudraus autoriaus autentiškas interviu su kino žvaigžde, drauge ir vienu amerikietiškųjų „vanagų“ – Charltonu Hestonu. Pastarojo agresyvumas ekrane, tarsi Hestonas tebesijaustų nuo romėnų dviračių akimirkai nulipusiu Ben Huru, kažkaip intuityviai neleido išsikvatoti; išties, tuoj po filmo premjeros aktoriui paskelbė baisų Alzheimerio nuosprendį. Visą gyvenimą vaidinęs tik ginkluotus žmones, juo jis tapo ir gyvenime. Būtų nejauku turėti tokį kaimyną, nors vieną panašų rusų veteraną jau kadai turėjau.
1 Baltijos kanalas šiomis dienomis gundo premjeromis, nors rusų „Paradiz“ (taip -- rusiškame originale), rodomas 20.25 val. ir vaizduojąs gitaristą-milicininką, tampantį apsaugininku, manau, tikrai jūsų nesudomins. Užtat Aleksejaus Germano jaunesniojo „Harpastum“ (TV1000 Russkoje kino, 02.00. ir kitądien, 20.00 val.), parodytas pernykščiame „Kino pavasaryje“, vertas ir stabtelėjimo.
Veiksmas teka XX amžiaus pradžioje, kažkur bręsta Pirmasis pasaulinis karas. Bet filmo jaunuoliai, godžiai veriantys duris į nepažįstamą kūniškų geidulių, techninių atradimų, nepažįstamų sporto šakų, į nepaprastai turtingos vadinamojo Sidabrinio amžiaus kultūros (kadruose šmėkščioja ir Blokas, ir Achmatova, baltu Pjero kostiumu – Vertinskis) pasaulį, to dar nežino. Jie tiesiog gyvena. Rusų kinui ši ikikarinė, ikirevoliucinė epocha – kaip baltas popieriaus lapas. Kuo jį užpildyti?
Manau, jaunas gabus režisierius žengia tėvo Germano, unikalaus dabarties kine menininko pėdomis, degdamas ta pačia iš esmės neįgyvendinama manija atkurti Laiką. Tėvas jau seniai suvokia manijos iliuzionieriškumą, o vis dėlto tebesikauna – na, tegul bus ne pats Laikas, tegul – mano atminties trupiniai, įsivaizdavimas, ir kartais – filme „Mano draugas Ivanas Lapšinas“, ypač „Chrustaliovai, mašiną“ – visai priartėja prie tikslo. Jam svarbu ne tik autentiška ano meto rekvizito detalė, rūbo rauktė, kalbos maniera, bet ir tie žmonės, kurie, panašu, tik tuomet ir tegalėjo gyventi. Čia grįžtame prie fizionomikos, tokios svarbios kine. Germano-tėvo, filmo „Chrustaliovai, mašiną“ Kremliaus generolui sunkiai radusio puikų – nuo tragedijos iki klounados -- periferijos aktorių Jurijų Curilą, pastarojo šiandien niekas nebefilmuoja, jis visiems ir liko Generolu. Tokia žiauri tikrojo kino kaina.
Germanas-sūnus juostos pavadiniman iškelia niekam nežinomą žodį „harpastum“, Antikos laikais reiškusį tai, kas dabar vadinama futbolu. Bet tuo pačiu metu jo inteligentiškasis 1914 metų jaunimas nesibodi vėlesnės prastuomenės žodžio „pacany“, ir tokiu lingvistiniu prieštaravimu tikėjimas filmo Laiku tuoj pakertamas. Nesu įsitikinęs, kad Gošai Kucenkai („Mama, neliūdėk“) reikėjo pasirodyti Bloku – nuo to pakvimpa ne tiek „Balaganėliu“, kiek jau prasto skonio karnavalu. Bet man filmo pasaulis, keliantis ir džiaugsmo, ir nusivylimų, ypač susvyruoja tuomet, kai anų laikų fatališkos moters pavidalu pasirodo kas antrame nūdieniame rusų kino kūrinyje vaidinanti Čiulpan Chamatova. Ji gera, universali aktorė, sako, kartos lyderė, bet panašios superpedantiškos stilistikos juostoje atlieka tik meninio disonanso paskirtį, autoriaus, aišku, neplanuotą. Gaila, bet gal sūnus Germanas dar išaugs. O gal jūsų nuomonė – visai kita?
Sekmadienis
Pamenu, kažkada vienas korespondentų nustebo dėl mano nuorodos į 1941 metų prancūzų juostą „Buksyrai“ – girdi, vienas „privalumas“ – kad senas. Šiandieninis „Senas geras kinas“ – garsiojo prancūzų meistro Marcelio Carne 1938 metų „Šiaurės viešbutis“ (LTV2, 18.20 val.; kartojama antradienį, sausio 23 d., 17.20 val.) irgi gali sukelti panašių emocijų. Bet nepamanykit, kad esu jau tiek patiklus, kad labai rimtai traktuočiau dviejų įsimylėjėlių porų istorijų laimingą ir nelaimingą baigmę.
Taip, istorija dirbtinė. Dabar taip nebefilmuojama – juk net natūros didžiuma, sakysim, tos imponuojančios liaudies žaidynės, fiksuojama filmavimo paviljone, bet tas netikrumo, butaforijos atspalvis ir suteikia gražią anų laikų prisilytėjimo iliuziją, tą iš principo kitokį požiūrį į kiną. Lyg pats ten buvau, stovėjau ana už to kartoninio krūmelio...
O gražiausia šiame filme man aktoriai-žmonės. Elegantiškas, turįs bulvarinės savigarbos Louis Jouvet gangsteris (prisimenat, LTV rodytoje to paties Carne „Keistoje dramoje“ jis buvo ne labai doras vyskupas). Mano sena meilė, tragiško likimo (apako) Arletty, „Galiorkos vaikų“ kurtizanė Garans-Tiesa. Tik pažvelkit į jos rankų linijas šiame kadre, jos nukreiptą žvilgsnį. „Šiaurės viešbutyje“ ji vaidina prostitutę, bet yra kaip iš paveikslo nužengusi dama. O šiuolaikinė aktorė pabandys kurti damą, ir pamatysi tik... Čia visai negeidžiu visą nūdienį kiną paniekinti, o senąjį iškelti. Aš vėl apie tas „tiesos akimirkas“, per kurias, ypač jei kino kūrinys vaizduoja sau artimą tikrovę, pajunti keistą identifikacijos su anuo pasauliu džiugesį. O jis leidžia pereiti per epochas, net jeigu ir pats filmas, kaip „Šiaurės viešbutis“, objektyviai nėra pats stipriausias. Deja vu...
Tiesa, kadangi LTV2 pats painiojasi tarp programų, įspėsiu. „Šiaurės viešbutis“ – stilingas ir žiūrėtinas. „Juodoji orchidėja“, žadamas kitų šaltinių, - kategoriškai ne. Tai ne tas naujasis analogiško pavadinimo Briano De Palmos sinefiliškas kūrinys, o sena (1958), bet visai prasta melodrama, kuria Holivudas atlaidžiai įsileidžia Sophią Loren, išties atrodančią provinciale. Sužinosim, tik įsijungę dėžę: kaip gražiai kanalas taupo mūsų laiką... Įspėju ir dėl ukrainiečių neva komedijos „Naujametis žudikas“ (RenTV Baltic, 17.30 val.): tokių marazmų – aišku, su Nagijevu – reta, pagrindinis juoko šaltinis – nuogas užpakalis (dažniausiai vyrų – gal kad „režisierė“ – moteris?).
Dar dvi naujos naujutės 1 Baltijos kanalo premjeros. Bet tokių filmų, svarbiausia, tokios estetikos kūrinėlių, kaip prancūzų komedija „Dubleris“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.) su Danieliu Auteuiliu, ar efektingai supainiotas dramatiškas trileris „Laimingasis Selvino skaičius“ (1 Baltijos kanalas, 22.15 val.) su nemariuoju Bruce‘u Willisu, buvo jau tokia galybė... Iš naujųjų kur kas originalesnė Sergio Arau „Diena be meksikiečio“ (TV1000, 19.00 val.), vėl šviežiai panaudojanti žinomą principą: o ką, jeigu... O ką, jei vieną rytą prasibudusi Kalifornija neberas nė vieno juodadarbio meksikiečio – kokį chaosą, linksmą ir beveik tragišką, tai sukeltų?
Niekada nesupratau ir, matyt, nebesuprasiu lietuvių TV kanalų tarpusavio sąveikos principų. Neseniai per LTV2 išvydus klasikinius nespalvotus Davido Leano „Didžiuosius lūkesčius“, šiandien – naujesnis, spalvotas, pasitelkęs Gwyneth Paltrow ir net De Nirą, štai tik kad gana beprasmiškas to paties Dickenso romano kino variantas (TV3, 23.40 val.). Šauktum valio, jei įtartum norą mums leisti palyginti. Tačiau bijau, kad tai – net ne reitingų, konkurencijos klausimas: pasitaikė po ranka, štai ir įdėjom į „tinklelį“. Juolab filme tokie dailūs „vaizdeliai“: kiekvieną nors imk ir dėk į spaudą.
Man tas travestuotas, iš reklamininkų slengo atėjęs ir akies mirksniu išpopuliarėjęs „vaizdelis“ – kaip prakeikimas. Ne meninis vaizdas, ne kadras, ne kūrinio sudėtinė dalis, o tiesiog flomasteriu paspalvintas „vaizdelis“ kurį galima neskausmingai išmesti, nors ir gaila būtų. Nebepamenu, kur čia skaičiau, esą naujoje antiutopijoje „Žmonių vaikas“ labiausiai imponuoja tie patys dailūs vaizdeliai, nors filmas, šiaip ar taip, -- apie mūsų pasaulio pabaigą. Gal jus maloniai veikė ir Niujorko bokštų griūties „vaizdeliai“?
Taigi, kai kokį kartą panaudosiu labai nelietuvišką žodį „vaizdelinis“, žinokit, ką turiu galvoje.
Pirmadienis
„Kino pavasaryje“ (TV1) pamėgo vesterno žanrą. Pamenat, pradėjo nuo ankstyvo Sergio Leone kūrinio „Už saują dolerių“ (1964), dar paabejojau, ar bus ir tęsiniai: „Keliais doleriais daugiau“ (1965), „Geras, blogas, žiaurus“ (1967), finalu įstrigęs atmintyje jau daugelį metų – žūtbūtiniame susirėmime herojai keičiasi vietomis, ir jau nebesupranti, kas yra kas. O apskritai juk visi mes – ir geri, ir blogi, ir žiaurūs, ir dar visokie kitokie. Vesternas su filosofija – keistas reiškinys. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad italui tai buvo tik pasirengimas stambiausiam jo gyvenimo darbui, gangsterinei dramai „Kartą Amerikoje“ (1984), kurią kai kurie istorikai stato aukščiau „Krikštatėvio“, kurią užbaigęs, italų kino pionierių palikuonis Leone ir atsisveikino.
Įdomus likimas, geras kinas. Bet gauti Leone retrospektyvą turbūt nėra lengva. O ir tie vesternai, kurie šiame kampelyje dabar rodomi, -- visiškai neprasti. Šiandien rodomas „Vaitas Erpas“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), viena iš dešimčių, daugiausia romantiškų, legendinio Laukinių Vakarų šerifo (čia – Kevinas Costneris) kino biografijų labiausiai ir išsiskiria tam tikru sausumu, dalykiškumu, noru išsiaiškinti, kas gi jis buvo iš tikrųjų. O tie, kurie geidžia „vaizdelinio“ Erpo, ir šiaip turi platų pasirinkimą.
Kitų dėmesio vertesnių juostų šiandien nematau, ir tai, beje, skiriamasis šios labai netolygiai išsidėsčiusios savaitės bruožas.
Antradienis
Ne ką gausesnė ir ši repertuarinė diena, nors kelios jos pozicijos – kiek įdomesnės. Prancūzų aktorė Francoise Fabian – rodomo ciklo „Žaviosios kino žvaigždės“ herojė (LTV2, 20.30 val.) – moteris su individualybe. Jos tylus žavesys bei intelektas papuošė įvairių režisierių kūrinius, bet daugiausia Yves Robert‘o (kažkada Lietuvos kinuose matytas „Sveikas, artiste“), Claude‘o Leloucho, Erico Rohmero darbus. Pastarasis menininkas neoklasicistas ją parodė pasaulio visuomenei įžymioje dar 1969 metų juostoje „Mano naktis su Mod“. Liūdnai pagalvoji, kad šiandien tokia juosta disputas arba vadintųsi „Naktis be sekso“, arba išvis nebūtų susiradusi prodiuserio.
Australų režisieriaus Peterio Weiro filmus, visada nešančius trupinėlį – bet tik trupinėlį – mistikos, įdomu žiūrėti ir po antrąsyk. Žinoma, „Bebaimis“ (TV1, 21.00 val.) – ne koks „Piknikas po Kybančia uola“, bet ir tai, skirtingai pavadinimui, nėra joks bukas veiksmo filmas, o įdomi psichologinė kai kurių jausmų atrofijos analizė. Ar žmogus (Jeffas Bridgesas), išgyvenęs katastrofą, gali likti visai toks, koks buvo? Vargu bau.
Tas pats kanalas vis gundo nelabai tiksliai suformuotu „Dušo kinu“. Kiek tai rubrikai tinka trumputis „Ragas“ (TV1, 23.20 val.)? Nežinau net, kokia tiksli novelės nacionalinė priklausomybė, nes tai Juodkrantės pernykštės videostovyklos darbelis, bet visa tai ne taip jau ir esminga. Svarbiausia – labai įdomu stebėti šiuolaikinę lietuvių „raganą“, ana, tokią ponią, kuri ir per žarijas palaksto, ir bent kartą per metus savo organizmą „detoksikuoja“ musmirėmis, ir jaunąsias lietuves į savo būrį priima, su gamta kalbasi, o miesto bute diriguoja visam didžiuliam savų paukščiukų chorui (kokia laimė kaimynams!).
Kai žiūrėjau, prisiminiau Šablevičiaus „Žiniuonę“ ir ekscentriškąją mokslininkę Eugeniją Šimkūnaitę. Bet nūdienė „ragana“ – lyg koks estradinis, būtent mūsų dienų anos darbštuolės variantas. Kai Šimkūnaitė nesibodėdavo aulinių batų ir purvinų brezento kombinezonų, „Rago“ autentiška herojė negali apsieiti be šilkų – net per šaltų miško paryčių ritualus. Kinta sociumas, keičiasi ir jo tipažai. Visą laiką kamavo klausimas: kodėl ne patys lietuvių kinematografininkai, o Belgijoje gyvenanti čilietė, savaitei kitai užklydus į Juodkrantę, randa mūsų krašte tokias spalvingas būtybes ir jų portretus gražiai išrutulioja ekrane?
Juokingiausia (tačiau be tokio sumanymo) dienos, o gal ir savaitės juosta – „Geriausias draugas“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val. – kaip tik vaikučiams pabiručiams prašviesti). Trumpiausias jos reziumė būtų toks: plačių galimybių Madonna prisiekusiam homoseksualui Rupertui Everettui po gėrynių padarė vaiką. Ne, aišku, pastojo pati, ir gal tai liudytų teigiamą alkoholio vaidmenį keičiant lytines orientacijas. Lenkai tokioms kvailystėms turi raiškų žodį „bzdura“, o aš, neseniai bandydamas žiūrėti (nepavyko) Sergejaus Bondarčiuko „Tykųjį Doną“, vis springdavau iš juoko, išvydęs Everetto Grišą Melechovą, prisimindamas, kaip jis, „Geriausiame drauge“ kildamas iš moters guolio, buvo, pasirodo, net kelnaičių nenusimovęs.
O štai jau sumanyta komedija – rusų naujas „Chotabičius“ (TV1000 Russkoje kino, 00.00 val ir kitądien, 18.00 val.). Mano vaikystėje visai nebuvo šiuolaikinės fantastikos, tad, aišku, visi skaitinėjom kažkokio Lagino idiotizmą, kaip pionierius Volodia perauklėja jau nebepamenu kaip sutiktą džiną Chotabičių, įrodo jam, kad turtas nieko nereiškia. Bet Chotabičiaus idėja pasirodė gaji ne vien anekdotuose ar multifilmuose (dar sovietų). Ką tik Rusijoje sukūrė pirmą savą kompiuterinę (intrigos plotmėje) komediją, kurios „Volodia ibn Alioša“, aišku, -- jau joks pionierius, o internete landantis hakeris: kaip gi šiandien kitaip parsisiųsdintum puodelį su džinu? Didelio džiaugsmo nelaukit, bet linksmų aktualių situacijų ir net satyros pasitaiko.
Trečiadienis
LTV „Elito kinas“ vėl išgyvena ne linksmiausias dienas. Žinoma, negalima metų metais – nuo Adomo ir Ievos – rodyti tik čekus, vienus čekus. Pasidžiaugėme ir pakaks. Bet pats rubrikos pavadinimas suponuoja, na, bent ne taip jau plačiai žinomą kūrinį, kaip „Uosto naujienos“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.), kurio Lietuvoje nerodė nebent patys tingiausi kanalai.
Tiesą pasakius, visai mėgstu šį ramų realistinį Lasse Hallstromo kūrinį, kur Kevino Spacey puikiai suvaidintas nevykėlis ieško naujos dalios, kito likimo ne kokioje naujoje lovoje, o Niūfaundlendo aplinkoje, egzotiškesnė už kurią vakariečiui galėtų būti nebent Lietuva. Jis čia leidžia... laikraštuką. Psichologiška atsinaujinimo kolizija ekrane perteikta gerai, bet ji neturi nieko bendra su atradimu, jos negalima žiūrėti kas dvi savaitės, be to elito rubrika čia visai beprasmė, prieštaraujanti jos (tegul ironiškai perteiktai) esmei: jokių radikalesnių meninių ieškojimų, tiesiog gerai papasakota istorija.
Įsigilinęs į programas, net aiktelėjau: negi „Orfėjo testamentas“ (XXI Mikrovisata, 16.50 val.) – išties tas pats prancūzų modernizmo metro, akademiko Jeano Cocteau 1959 metų kino atsisveikinimas, įamžinęs Jeaną Marais, Maria Casares, patį Cocteau, kuriantį Amžinąjį poetą, intymus ir skaudus, pagaliau susumavęs poeto mitologiją? Ne, negali būti. Bet galiu čia aikčioti ar ne, aš gi net šio kanalo nematau, taigi, kai kurių skaitytojų pretenzijos kartais ne visai ir teisingos būna: manau, kad daugiau mažiau pažįstu pačią kino medžiagą, o kanalai man neretai – tamsus miškas.
Ketvirtadienis
Prieš porą metų, po tikro triumfo Kanuose, viena lietuvių firma žadėjo pademonstruoti „Trejas Melkijadeso Estrados laidotuves“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.), festivalyje apdovanotą už Tommy Lee Joneso, dar ir režisavusio, aktoriaus darbą, o taip pat už scenarijų. Paskui tie pažadai tilo, tilo ir aptilo – iki šio vakaro. Nesuvokiau visų tų manipuliacijų (atrodė: ir mįslingas pavadinimas, ir pripažinta meistrystė, ir lavonas), bet šiandien jos kaip tik aiškesnės.
Veiksmas rutuliojasi tuščioje Tekso dykumoje, pavadinime minimas žmogus nušaunamas gan greitai. Paskui paskubomis palaidojamas. Paskui žuvusiojo draugas fermeris (pats Tommy Lee Jonesas) vėl temps jį į gimtąją Meksiką, kurioje, kaip neseniai įsitikinome iš „Babelio“, į visas tradicijas – ar tai būtų vestuvės, ar laidotuvės – žvelgiama labai rimtai.
Žymus meksikiečių rašytojas Guillermo Arriaga jums išsyk taps artimesnis, išgirdus, kad parašė visus Inarritu juostų scenarijus – ir „Meilę kalę“, ir „21 gramą“, ir naująjį „Babelį“. Visur – persipinančios novelės, dažniausiai po tris. „Trejų... laidotuvių“ scenarijus man atrodo net nuoseklesnis už „Babelį“ su tuo japoniško pasakojimo atsietumu: o gal taip ir sumanyta – ant menko, akyse benutrūkstančio siūlelio prikabinti dar ir visišką svetimkūnį? Čia, T.Lee Joneso kine, tiesiog pažaidžiama su skirtingų žanrų (road-movie, vesternas) konvencijomis, bet visi herojai yra tie patys, tiesiog liūdni dėl neišbrendamo vienišumo. Jei tikėsime spauda, prieš filmuojant protingas režisūros debiutantas visiems dalyviams padovanojęs po Albert‘o Camus „Svetimo“ tomelį.
Man įdomu tarp tų veidų, iš kurių pažįsti tik vieną, tarp jų vienišumo atmainų. Net kai jų nuobodulys rodomas talentingai (nors dinamikos filme irgi su kaupu) – įdomu. Pajusti jų šaknis, seniai puoselėtą keršto ar nuoskaudos emociją, visišką alienaciją, atsikėlus į svetimą kraštą, – irgi įdomu. Tai kinas suaugusiems su turtingiausia detalių, realybės štrichų kraite.
Bet kaip tik šioje vietoje kino platintojai, jeigu jie skaitytų šią apžvalgą, atsidustų ir pakrutintų pirštu prie smilkinio. Jiems seniai aišku, kad dabartiniai suaugusieji laukia iš kino to paties, ko ir jų kūdikiai. Realistinis kinas paliekamas visokiems, kaip mes, autsaideriams, kuriems dar įdomus ir tas pasaulis, kuriame gyveni, o ne tik kompiuterinės programos išdaigos, -- iš čia visokie atsainūs žodeliai „snobai“, „elitas“. Improvizuojant, jeigu iš transportuojamo lavono burnos bent retsykiais išsibrautų kokie keli žalsvos liepsnos liežuviai (ir kuo čia dėta logika?), „Trejos Melkijadeso Estrados laidotuvės“ būtų buvusios iškilmingai išleistos į Lietuvos kino teatrų ekranus, kad po mėnesio kito dingtų niekingo vienodumo kloakoje. Bet T.Lee Joneso filmo lavonas tik supasi, gūnia apklotas, ant mulo ir principingai nieko neveikia, tiesiog demonstratyviai pūva.
Manau, ir „Uosto naujienos“ pateko į „Elito kiną“ dėl panašių priežasčių: juk jūroje prie Niūfaundlendo žvejų kaimelio irgi plūduriuoja lavono šešėlis, o jis -- irgi neveikslus. Kaip galima! Kur drakonai, kur geros ir piktos princesės, šuoliai tarp dangoraižių, bjauriausi faunos ir floros pavyzdžiai, žmogaus vidurių vaizdeliai? Kam ta praeitis, ir dar neredaguota šiandien, kai visiems puikiausiai žinoma, jog bus tik amžinas spalvingas kompiuterinis RYT?
Žinoma, utriruoju. Bet – sutikit – dabarties kine kažkokie lygsvaros centrai vis dėlto sutriko.
Penktadienis
Iš dalies niūrokus vakardienos samprotavimus paremia fantastinė jauno naujazelandiečio režisieriaus Andrew Niccolo komedija „Simona“ (LNK, 21.00 val.). Turintis tam tikro žavesio 2002 metų pasakojimas apie filmuotojų sferą. Visa bėda, kad originalo pavadinimas – „S1m0ne“ – apeliuoja būtent į tuos laikus, kai gyvų aktorių gal ir nebereikės, jų vietą užims tobulesni androidai. Kraupoką idėją jaunyvas autorius pateikia, kaip kažką savaime suprantama.
Tuo tarpu man įdomiau žvelgti, kaip Alas Pacino, kuriantis režisierių, visiškai tradicine psichologine maniera perteikia personažo blaškymąsi, glaistant skandalą. Įdomu ne tik stebėti meistrišką Winonos Ryder epizodą, kiek jausti antrąjį planą, realios aktorės bandymą įveikti realiojo pasaulio negandas: juk kaip tik tuomet, 2002-aisiais, vyko išpūsti procesai dėl nenuolankios aktorės kleptomanijos (buvo nebuvo – kas pasakys).
Aišku, galima ir visą kiną, paniekinus žmogų, jo bruožus, biografiją, požiūrį į pasaulį, paversti vienu nesibaigiančiu tobulų technologijų srautu. Bet jį turbūt ir žiūrės tik būtybės kaip S1m0ne. O kur tada būsime mes?
