Ernestai Parulski, dėkui už tesėtą pažadą

ziurejau per TV100o PONO LAZARESKU MIRTI, toki rumunu filma apie merdinti senioka, kuris tasomas is vienos ligonines i kita, pakol numirsta, prisimenu, Stepokas straipsnyje po sito filmo labai piktinosi medicina, mat pats buvo tiesiogiai susidures, bet man, nors peripetijos labai pazistamos, kadaise panasiai su senu tetusiu po Santariskes grumdziausi, svarbesnis buvo egzistencinis seno ir neturtingo zmogaus nereikalingumas

ir staiga supratau, kaip NEITIKETINAI pasiseke Stepokui

duok Dieve kiekvienam taip numirti, zaibiskai, kresle prie televizoriaus

Per TVCI penktadienį, t.y. sausio 2 d., 23.05 bus rodomas M. Antonioni filmas su Monica Vitti "Nuotykis" (L'Avventura, 1960). "Antonionis atėjo į kiną su sava susvetimėjimo tema, užsirekomendavo aukščiausios klasės psichologu ir stilistu. Kinui jis davė labai daug - ir net ne dėl tiesioginių įtakų. Bet jo publika vis spartėjančių tempų pasaulyje - vis dėlto specifinė ir anaiptol ne masiška. (...) Ar bepasikartos kada "Antonionio metas"? Ar šis menininkas taip ir liks unikali, legendinė figūra iš tos praeities, kai žmonės dar rasdavo laiko susimąstyti apie progresuojančią savo egzistavimo beprasmybę?" (Saulius Macaitis)

Ačiū, ponia Elena, "Lietuvių filmų centre" jau kuris laikas nebesilankiau. Man regis, nelabai vykusiai jie pradėjo, galėtų nuo paskutinių recenzijų apie filmus, kurių dar per televizorių nerodė. "Sostinės" provincijoje nėra ir niekada nebuvo, bibliotekoje senas "Kinas" kadai išvežtas į makulatūrą...

Saulius Macaitis
MAŽYTIS KINO STEBUKLAS: TRILERIS, TURINTIS STILIŲ

Vienu iš klasikinių "juodojo" romano, taip pat ir "juodojo" filmo motyvų buvo amnezija, atminties praradimas. Būtent taip prasideda šiemet [1998] Kanuose demonstruotas australų kilmės režisieriaus Alexo Proyaso amerikietiškas "Tamsos miestas". Herojus Merdokas, atsibudęs kažkokiame keistame didmiestyje, nežino, kas esąs. Balsas telefonu jam rekomenduoja bėgti - kol dar įmanoma. Ir Merdokas bėga - į tamsą, į naktį.
Kur ir nuo ko bėga Merdokas (Rufus Sewellas), šiuo atveju ne taip jau svarbu, juolab kad jis ir pats to nežino. Bet tai - ne koks nors senamadiškas "Logano pabėgimas", nors žmogiškosios dvasios pergalės idėja egzistuoja ir naujajame kūrinyje.
Gana minimalus trilerio siužetas "Tamsiame mieste" teigia Merdoką papuolus tarp ateivių, kurių rasė jau prarado gyvybines galias: kodėl tada nepaeksperimentavus su Žemės gyventojais, neatskleidus jų reliatyvaus atsparumo paslapčių? Tam ateiviai, kurie čia vadinami Svetimaisiais, turi viską - moderniausią klonavimo technologiją ir net dirbtinį Tamsos miestą, filmo kontekste prilygstantį tiesiog gigantiškai laboratorijai.
Tačiau kad ir kiek imponuotų mįslingas siužetas, keistas veiksmo slinkimas ratu, gerų aktorių (Williamas Hurtas, Kieferis Sutherlandas, Jennifer Connelly) pastangos, pagrindinė "Tamsos miesto" vertybė vis dėlto kita.
Tai - originalus stilius, pastaruoju metu apskritai retai kada pasitaikantis, o jau tokį žanrą kaip fantastinis trileris tiesiog lenkiantis iš tolo.
Be galo svarbu, kad A. Proyaso kūrinys rastų būtent savąją auditoriją. Tą, kuri yra girdėjusi apie ekspresionizmą, o gal net mačiusi šios krypties manifestą - garsųjį "Daktaro Kaligario kabinetą". Juk vertikaliai suplotos Svetimųjų figūros, taip žavingai įsikomponuojančios į arkų architektūrą, primena techniškai dar netobulus "Kaligario" autorių bandymus priderinti judesį prie demonstratyviai pieštų, deformuotų dekoracijų.
("Tamsos miesto" kūrėjai irgi neslepia dekoracinės savo filmo prigimties, ir čia slypi vienas pagrindinių jos skirtumų nuo kino komikso, imituojančio tegul kvailą, bet "tikrovę".)
Nerėksmingos, nereklamiškos naujojo kūrinio spalvos, kur dominuoja žalsva, stingdanti melsva, dažniausiai užliejančios kadrą be kokių nors išlygų, ryškesnių spalvos detalių, byloja apie A. Proyaso bei jo operatoriaus Dariuszo Wolskio nostalgiją senajam nespalvotam kinui.
Žinoma, gražiausias plastinis filmo įvaizdis - tai pats pavadinimo miestas, į kurį nepatenka saulės spindulėliai, kurio šviesa - negyva, dirbtinė. Kiekvieną naktį šis milijoninis monstras keičia savo kontūrus.
Vieni namai mūsų akyse subliūkšta, nauji iškyla, ir tas svetimybės bangavimas baugina turbūt kur kas daugiau, negu gausiai aptaškyti kečupu kokios nors "karinės" Steveno Spielbergo ar kito komercinio režisieriaus epopėjos herojai.
Visai nereiškia, kad "Tamsos miestas" modernizuoja tik senąjį, vokiškąjį ekspresionizmą. Žinoma, gigantiškas metalo veidas, simboliškai pakibęs virš Svetimųjų, primena tiesiogines Fritzo Lango futurologinės fantazijos "Metropolis" citatas, tačiau pagrindinis biurokratinis Svetimųjų konvejeris ("Meilės laiškų - septyniolika") artimesnis galbūt Franzui Kafkai, scenarijų apie kurį prieš šešerius metus rašė ir šios juostos dramaturgas Lemas Dobbsas.
Gigantiško laikrodžio bei laiko stabdymo motyvas siejasi su jau vėlesniais ekspresionistiniais Orsono Welleso bandymais, o visuma - net su Ridley Scotto, kai jis netingi pasirodyti esąs dar ir stilistas ("Bėgantis skustuvo ašmenimis") palyginti naujais opusais. Taigi "Tamsos miestas" nėra keistas kaktusas, išaugęs dykumoje, jis tęsia gražią tradiciją, ir daro tai labai nuosekliai.
Jeigu Merdokas būtų pralaimėjęs, o išgyvenęs tik jo dirbtinis dublis, tokio pesimistinės ištarmės filmo pasaulio platintojai turbūt apskritai nebūtų įsileidę į ekranus.
Todėl ramiai nujausdamas optimistišką filmo baigtį (tiesa, ji vis dėlto karčiai optimistinė), gali per daug nesukti galvos dėl personažų likimų, o tiesiog mėgautis geru, stilingu, daugybę sinefiliškų aliuzijų keliančiu kinu. Sutikime, kad tokia proga pasitaiko ne taip jau dažnai.

****
Rodys TV1, antradienis, lapkričio 25 d., 21.00. "Tamsos miestas"

žvakės ant žemių stalo
lakios tarsi aplankymas
baimę valgyti sielą
apšviečia
trumpaamžė it gėlės
žalvarinė vaza
į sveikatą
vainikuotas žaliais gvazdikais
sapnas
iš marionečių gyvenimo
pro nemigos voratinklį
skrenda mėnesių gervės stimpa dienų žuvėdros
žaliajam kambary
užrakintas unkščia
mano šuniškas gyvenimas
neliūdėk
mirties pėdsakus
ištrina užmarštis

išvarvėjo dangaus akis
sniege užgintasis atspaudas
trys jau
tuščios degtukų dėžutės
vėjyje žvakės ilgai neužsidega
rožės dar gražios šią sausio akimirką
virsmas nieku tykus
mano nes Tavo

Nenorėjau žiūrėt, bet pažiūrėjau. Vaikų mirtininkų gaila, o menų neišvydau. Ko gero, vienas pažįstamas teisus: kurk filmą apie vėžininkus ar žydus - ir tarptautinė šlovė garantuota.

parudavę trūnėsiai
plastiko bitės
išpurenti pėdsakai
perpučiamam lauke
po laisvamanišku kryžiaus medžiu
be eglutės sugležusi rožė
amžinąjį atilsį
naktimis vietoj avių
ir nebus
sutrumpinta
žvakė

pone mažiau garsus Parulski! Padorūs žmonės stengiasi Kalėdas ar bent Naujuosius metus sutikti be skolų. Kur žadėtosios S.S. apžvalgos?