Jeigu šie trumpoki pašnekėjimai laiku nepasieks skaitytojo-žiūrovo, patikėkit, kaltas bus ne autorius, o mūsų lietuviškųjų interneto serverių išdaigos. Tiesiog kaip kine apie diversijas...
Šeštadienis
Padrika dienelė, iš tų, apie kurias reklamininkai sako „visiems skoniams“, o žmonių kalba tai paprastai reiškia, kad nė vienam. Na, ne, taip žiauriai tai gal ir nėra...
Vien primirštame 1994 metų trileryje „Demaskavimas“ (LNK, 22.55 val.) – fantastiškai smagi situacija: aukštų technologijų specas Michaelas Douglas už išprievartavimo bandymą paduoda į teismą ne kokį apspangusį nuo narkotikų stipruolį, o... žaviąją Demi Mooore. Viskas, aišku, dėl karjeros, na, kaip Amerikoje be jos siekimo kurjozų. Režisierius Barry Levinsonas („Lietaus žmogus“ ir kt.) tuo metu dar buvo geroje formoje, štai „sėdo“ jau tik pačiais paskutiniaisiais metais.
TV1 kanalas kartoja prancūzų įdomias „Intymias išpažintis“ (22.35 val.) su Sandrine Bonnair, apie kurias čia rašyta, ir, kaip šiandien, matyt, „Demaskavimo“ įkvėptas, pamaniau, kad joms irgi nekenktų, žvilgsnio stereoskopiškumo suteiktų trupinėlis humoro. Tai supranta irgi pagyvenusios amerikinės melodramos „Lopas Adamsas“ (TV3, 23.10 val.) kūrėjai. Svarbiausia, jų filme humoras pasirodo ne divertismentais, o kaip pati varomoji dramaturgijos jėga: tūlas Adamsas (puikus Robinas Williamsas), atrodė, praradęs interesą gyvenimui, nelauktai suvokia gydomąją juoko galią, ima užmezginėti linksmus emocinius kontaktus su beviltiškais pacientais, ir tie, žiūrėk, dar kruta, nors pagal visas nerašytas medicinos taisykles galėtų jau ir atsisveikinti, nebekrutėti.
Savaip linksmina ir tiesioginės dienos komedijos. Filmas „O, Dieve!“ (LNK, 12.55 val.; kartojama antradienį, kovo 27 d., 11.00 val.) kadaise (1977) net buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią scenarijų, kuris, pasakodamas apie paties pono Dievo beisbolo kepurėle ir paprastų amerikiečių bendrus santykius, tikrai linksmino labai originaliai. Deja, filmui pristigo kokio Levinsono režisūros ir Robino Williamso vaidybos lygio. Parodija „Visiškai slaptai“ (LTV, 0.25 val.), išjuokianti špionažinių filmų štampus, – apskritai „pilvo juoko“ pavyzdys, nors pats parodijos žanras, pagalvojus, vargiai ar gali visai be tokio apsieiti. Vis dėlto man artimesnis ne toks triukšmingas, kaip tik net kiek lyriškas Michailo Šveicerio – to geriausiojo „Aukso veršio“ autoriaus – kino almanachas pagal žmogiškas, simpatiškas humoristines Antono Čechovo noveles, pavadintas „Juokingi žmonės“ (BTV, 13.55 val.).
O štai ir premjera. Nors programose visur rašoma „Meilės scenos“, iš dainos žodžių neišmesi: garsaus dabarties rusų teatro režisieriaus Kirilo Serebrenikovo, vėliau pastačiusio nuskambėjusį ir mūsų neseniai pažiūrėtą filmą „Vaidinant auką“, valandinis kino debiutas vadinasi „Lovos scenos“ (TV1000 Russkoje kino, 00.00 val. ir kitądien, 18.00 val.) ir niekaip kitaip. Jau tada, 2005-aisiais, – irgi pagal autoriaus mėgstamų brolių Presniakovų, kukliai vadinančių save „antraisiais po Šekspyro“, scenarijų. Meilės ekrane – nė kvapo, o štai lovų (viešbučių, „panašių į aerodromą“, kareiviškų) – kiek tik nori.
Padaryta gerai, bet filmas apie dabarties pavogtą, neteisėtą, iškrypusią erotiką – tiek nemalonus, kad tiesiog baugu jį ir rekomenduoti. Negi mes tikrai tokie, kaip pradžioje pasirodanti Ijos Savinos, buvusios Asios Kliačinos, „damos su šuniuku“ atlikėja, motina, tiesiog mazochistiškai besimėgaujanti senatve, vaizduojanti rūpestį dėl vaikų, anūkų, o iš tiesų atskleidžianti kone gyvulišką savo egoizmą. Kaip nuolatinis melas, persmelkiantis ir šiuolaikinių moterų, ir vyrų intymiuosius santykius, kurį suskubs perimti vos gyvenimą pradedančios finalo atžalos, -- negi jis visuotinis? Svarbiausia, konstatacinės „Lovos scenos“ nesuteikia jokios išeities – na, duosi skaistybės įžadus, o kas kliudys juos tolydžio laužyti? Man šis filmas -- natūralesnis, ne toks išgalvotas kaip „Vaidinant auką“, gerai dramaturgiškai jame susieina tik mums, o ne personažams žinomi giminystės ryšiai, bet kam jis apskritai – kad perbrauktų, išpurvintų vieną negausių išlikusių malonumų? Jeigu tai dar ir komedija, tai tikrai jau antracito juodumo. Būtų įdomi jūsų nuomonė, juolab kad filmas visur nutylimas.
Sekmadienis
Nežinau, perlenksiu lazdą, ar ne, jeigu pasakysiu, kad 1949 metų Jacqueso Tati neilgame, bet ilgam įsimenančiame filme „Šventės diena“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.25 val.; kartojama antradienį, kovo 27 d., 17.40 val.) sukoncentruota kone viskas, kas tik prancūzų humore yra geriausia.
Veiksmas gana tingiai (juk šventadienis, galima ir atsipūsti) slenka viename prancūzų kaimelyje, kurio žmonės, neskaitant kelių aktorių profesionalų, čia ir filmavosi. Pradiniuose kadruose atpukši traktoriukas, vežantis priekabą su mediniais karuselės arkliukais ir jie „susižvengia“ su gyvais savo broliais, besiganančiais čia pat, vasaros pievutėje. Vietinės išdidžios žąsys stabdo traktoriaus tempą, ir tik, lyg suvokusios traktorininko apetitą, pagreitina žingsnį. Veiksmą komentuoja, sau panosėje murmėdama žmonių ir įvykių vertinimus, šimtametė kone iki žemės susirietusi („Žemelė traukia“ – lietuviai taip, tiesa, apibūdina pergėrusius ir kojų nebenuvaldančius tautiečius) bobutė su ožkele. Balaganininkas jau susimirksi su vietine gražute, nors atvažiavo ir jo paties žmona. Paskutinę akimirką šventei nudažyti suoliukai palieka raiškias žymes ant prisėdusiųjų kelnių.
„Šventės diena“ – filmas įsižiūrėjimui, paprastoms emocijoms, jo neįkyrus komizmas siejasi su poezija. Ir Tati režisūroje, ir Tati -- nevėkšlos laiškininko Fransua – vaidyboje. Vertinu ir, tarkim, Louis de Funesą, bet kartais man atrodo, kad, jį, paknopstomis bėgantį paskui epochos tempus, tiesiog kadre ištiks širdies smūgis. O įstabiam mimui Tati nereikia to beprotiško tempo, beveik nereikia nė teksto – ilgarankis, ilgakojis, per didelis savo dviratukui, mėgstantis pavadovauti, vos utriruotomis realaus gyvenimo detalėmis jis verčia kvatoti, kelia nuotaiką. Geriau už bet kokias neva linksminančias piliules.
Kad sekmadienis neatrodytų vienų šedevrų diena, maloniai pagadinsiu jūsų lūkesčius, „Hipnozę“ (1 Baltijos kanalas, 23.25 val.) vadindamas tik vidutiniu ispanų trileriu, vėl atvedančiu šios egzotikos mėgėjus į „psichuškę“, o apie „Dukart gyvenime“ (TV1, 21.00 val.) pasakydamas, kad šį labai jau vidutinių gabumų režisieriaus Budo Yorkino filmą dar šiek tiek gelbsti Gene‘o Hackmano vaidyba: jis šiltai piešia 50-metį švenčiantį pilietį, kuriam kaip tik per tą jubiliejų nutinka situacija, liaudiškai vadinama „žilė galvon, velnias uodegon“. „Dešimt jardų“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien, 14.10 val.) – tik žymiai silpnesnis linksmo „Devynių jardų“ kriminalo tęsinys. Laimė, ten veikia bent jau ne lietuvių, pasirodo, įkvėpusių Hanibalą kanibalizmui, mafija, o vengrų, ir jos vadas atitinkamai turi Laslo Gogolako vardą. Tai gal į jo tėvynę ir pasukime?
Taip menkai pažįstame tikrąjį šiuolaikinį vengrų kiną, kad kiekvienas ženklas iš Budapešto atrodo nepaprastai įdomus. Anksčiau įžymūs režisieriai Jancso, Szabo, Mezsaros ir kiti kūrė kryptingus filmus, vaizduojančius dramatiškus žmonių likimus istorijos tėkmėje. Šiandien atėjusi jauna režisūros karta yra labiau linkusi į aktualią dabartį ir į neretai skeptišką, juodą humorą. Toks buvo per pernykštį „Kino pavasarį“ matytas Gyorgy Palfio įstabus „Žagsulys“, o ateinantį antradienį, kovo 27 dieną, „Coca Cola Plaza“ kino teatre tas pats režisierius pristato vilniečiams naują, dar drastiškesnį kūrinį „Taksidermija“.
Iki tokių diskusinių aukštumų šiandieninė Gaboro Erendi juosta „Kaip Amerikoje“ (BTV, 23.55 val.) nepakyla, bet ji irgi sarkastiška, maloniai žiūrima, o jauni avantiūriški herojai aktyviai primena mūsų lietuviškuosius kino mėgėjus, siekiančius – ne mažiau – Holivudo šlovės viršūnių. Štai kad dar pasitaikytų koks tenykštis prodiuseris, ir toksai, lyg fėjai mostelėjus, išties pasirodo Budapešte, tiesa, keldamas jauniesiems provincijos genijams sunkiai įvykdomą finansinę sąlygą: fifty – fifty.
Situacijos čia nėra labai originalios, bet smagios. Ypač detalės – žydra beždžionė, pyragaitis su marihuana, – kurios suteikia trijų vengrų broliukų istorijai malonaus nelauktumo. Neveltui „Kaip Amerikoje“ savo šalies kino teatruose atsipirko ir dar pelno davė, ką ten pelno – aplenkė net „Titaniko“ rezultatus, o tai Rytų Europoje, kaip suprantate, -- didžiai retas atvejis.
Pirmadienis
Dienos filmu greičiausiai vadintinas triukšmingas, linksmas kriminalinis filmas „Likimas įsijungia radiją“ (TV1, 21.00 val., Kino pavasaris – ne tas, kur kino teatruose, o šio kanalo permanentinis Pavasaris, net kai už lango siaučia žiema). Likimas – taip verčiama keisto pono Destiny pavardė. Jį, pavežantį pabėgėlį iš kalėjimo, ieškantį savo panelės ir, natūralu, savo pinigų, vaidina Quentinas Tarantino, o jo sutikimas filmuotis paprastai reiškia, kad jis „laimina“ ir tą filmą, mano autorius esant bendraminčiais. Kadangi pagrindinis veiksmas rutuliojasi Las Vegase, „mieste, kuriame gali bet kas atsitikti“, mūsų neturėtų stebinti trilerio, dramos, komedijos ir net lengvos mistikos „sprogstamasis mišinys“.
Nors TV11 kanalas demonstruoja Johno Hustono „Afrikos karalienę“ (TV11, 18.00 val. ir kitądien, 9.10 val.) maždaug po porą kartų per savaitę, gal, sakau, dar atsirado ją pražiopsojusių arba paignoravusių dėl nenaujos kūrimo datos – 1951 metų. Visai veltui. Kino klasikas Hustonas dažniausiai mėgdavo ekrano nuotykį, tačiau nušviestą tragizmo šviesos. O „Afrikos karalienėje“ jis apverčia mitą linksmąja puse, sudurdamas pavojingose situacijose, atrodytų, niekaip nesuderinamą žmonių porą: alkoholiu persisunkusį avantiūristą Čarlį (Humphrey Bogartas) ir senmergę Rouz, buvusią metodistę, vedusią Afrikos čiabuvius į doros kelią (Katherina Hepburn). Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas suveda šiuos du žmones, kurie įprastomis sąlygomis būtų vienas kito tiesiog „nematę“. Čarlis ir Rouz, burbuliuodami vienas prieš kitą, vis dėlto drauge įveikia ir moskitus, ir apšaudymą, ir krioklius, ir krokodilus. Tai stebėti – vienas malonumas. Senas filmas gali duoti nemažai taškų panašiems nūdienos žanriniams filmams.
Antai visai naujas prancūzų televizinis „Skubantis žmogus“ (LTV2, 22.10 val.), kad ir ne žanrinis, tarsi apčiuopia aktualią dabarties – beprasmiško bėgimo -- problemą, tačiau profesionaliai jis nėra išbaigtas, jo ritmas šlubuoja, jo dramatizmas kiek išgalvotas. Ir vėl patvirtinimas, kad dabarties režisūroje reti tikri meistrai, o aktoriai (tarp jų – Alaino ir Nathalie Delon sūnus Anthony, netyčia mus vėl vairuojantis į garsių kino tėvelių atžalų temą) dažnai tiesiog sąžiningai ar net paviršutiniškai atlieka savo pareigas, nė nepamanydami taip smagiai improvizuoti, kaip „Afrikos karalienėje“ tai darė nepakartojamas H.Bogarto-K.Hepburn duetas.
Antradienis
Šiandien – vis labiau pasikartojimai. Norintieji prisimins 1998 metų populiarų trilerį „Roninas“ (BTV, 21.15 val.). Tai, jeigu prisimenate, japonų terminas, reiškiantis susikompromitavusį, nesugebėjusį apsaugoti šeimininko samurajų. Tokių Johno Frankenheimerio 1998-aisiais labai populiariame filme – net ketvertas. Įdomiausi – buvęs CŽV agentas, vaidinamas Roberto De Niro, ir prancūzų žvaigždės Jeano Reno Vinsentas.Dabar jiems tenka dirbti sau arba laukti užsakymų. Ir toks atsiranda: Nicoje jiems teks pagrobti stropiai saugomą keisą.
Operacija ekrane demonstruojama su užmoju, išmone, įtraukiant net rusų bei airių teroristines grupuotes, o susišaudymai, automobilių gaudynės meistriškumu tiesiog kvapą gniaužia. Tokių reginių gerbėjams – tikrai geras vakaras. Tiesa, už efektingų reginių mintis apie pinigų pražūtingą galybę kartais šiek tiek ir suniveliuojama.
Kita naujesnė juosta, muzikinė drama „Lorelio kanjonas“ (Balticum TV, 21.00 val.), kaip visuomet, imponuoja amerikiečių nepriklausomųjų nedailios žvaigždės Frances McDormand, kurią, aišku, atsimenate kaip nėščią „Fargo“ policininkę, aktorei atnešusią „Oskarą“, neeiliniu ironijos pojūčiu. Šiame kūrinyje, vaidindama Christiano Bale‘o laisvokų pažiūrų mamytę, ji iš esmės ant savo pečių tempia pagyvenusios bohemos temą ir savaip padeda šiai gana vidutiniškai juostai tuoj pat neišsitrinti iš atminties.
Sprendžiant iš to, kad nebuvo jūsų atsiliepimų apie neseniai pademonstruotą fantastinę prancūzų juostą, šiandien kartojamą naująjį „Angelą A“ (TV1, 21.00 val.), populiariojo Luco Bessono, kuriam laikui nusiritusio, kūrybinio likimo permaina nelabai jaudina mūsų žiūrovus. Kaip greitai praeina pasaulio šlovė!.. Juk į „Leono“, „Nikitos“, „Penktojo elemento“ kūrėją kadaise žiūrėjome su tokia viltimi.
Labai malonu, kad LTV2 prisiminė (23.05 val.; kartojama penktadienį, kovo 30 d., 16.55 val.) puikią dokumentinę Jadvygos Janulevičiūtės novelę „Beatričė“ (1968), jautriai papasakojusią apie dramatiško likimo ir virtuoziško talento dainininkę B.Grincevičiūtę. Nežinia, gal kam iš jaunesniųjų ir ši asmenybė, ir jos verta juosta bus tikras atradimas.
Trečiadienis
Deja, viltims, kad po „Iškritusio iš žaidimo“ rodymo „Elito kine“ pamatysime visą garsiąją britų menininko Carolo Reedo trilogiją, nebuvo lemta įsikūnyti. Bet – ką žinai – kadangi tris filmus sieja ne personažai, o autorius bei stilius, gal kada dar išvysim ir „Puolusį angelą“, „Trečiąjį žmogų“.
Liūdėti didelio pagrindo nėra, nes šiandien irgi rodomas reikšmingas britų klasikos pavyzdys, 1964-ųjų kriminalinė drama „Spiritizmo seansas vieną lietingą popietę“ (LTV, Elito kinas, 23.10 val.; ryt, kovo 29 d., 22.10 val. kartojama per LTV2). Režisavo Bryanas Forbesas; gal kas vyresniųjų dar prisimena sovietų laikais rodytą jo kiek ankstesnį filmą „Kertinis kambarys“. Realistinė jo kūrinių faktūra – savaip apgaulinga, autorių labiau domina tai, kas slypi po ja. Šiuo atveju, kaip regi net iš pavadinimo, -- spiritizmo praktika, o, tiksliau, žmonių beprotiškas noras bent tokiu būdu, žiauriai apgaudinėjant kitus (siužeto svarbiausias motyvas – turtingų tėvų vaiko grobimas), praturtėti, išgarsėti.
Ambicingą būrėją Mairą ekrane įdomiai vaidina amerikiečių aktorė Kim Stanley, jos vyrą Bilą, tapusį bendrininku, – simpatiškos šypsenos britų kūrėjas Richardas Attenborough, vėliau, kaip žinome, palinkęs į režisūrą, statęs labai gerai žinomas, kad ir nelygiavertes, juostas „Gandis“, „Jaunasis Vinstonas“, „Čaplinas“, „Meilėje kaip kare“. Ir dabar, nepaisydamas labai rimto amžiaus (gimė 1923 m.), jis nepalieka filmavimo aikštelių, vaidina Kalėdų senius, šiems metams žada pastatyti juostą „Ringas uždaromas“.
Abu aktoriai pririnko filmui „Spiritizmo seansas vieną lietingą popietę“ glėbį prizų. Bet jis įdomus ne vien dėl psichologiškai snaiperiškos vaidybos, o ir dėl niūrios, klaustrofobinės atmosferos, išsaugotos nuo pirmo iki paskutinio kadro. Neveltui yra kino tyrinėtojų, vadinančių šią Forbeso juostą „užmirštu šedevru“.
Ketvirtadienis
Kažkas stumdosi eilėse prie „Coca Cola Plaza“ kasų, perka brangius „Kino pavasario“ bilietus, dar į skolas lenda. O festivalio rėmėjas LNK, it niekur nieko, vos po pasaulinės premjeros, demonstruoja šio renginio filmą „Bethoveno natos“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.), tiesa, vos pakeitęs pavadinimą „Kopijuojant Bethoveną“, kad būtų gerai ir vieniems, ir kitiems.
Šiuo atveju didžiojo kompozitoriaus kūryba kopijuojama ne tiesiogine, plagiato, prasme, o tiesiog perrašinėjama – mat jo paties rankraščiuose velnias koją nusilaužtų, tad tenka kviestis kažkokią studentę Aną (Diane Kruger), matyt, ateities feminisčių pirmtakę, nes 1824 metais moteriai studijuoti Vienoje kompoziciją buvo dar ankstyvas, narsus sumanymas, – tegul nardina plunksną į rašalą, rūpinasi maestro. Ana – lenkų kilmės režisierės Agnieszkos Holland ir jos scenaristų išgalvota (vidutiniškai) figūra, o pats Beethovenas, šiame amerikiečių filme kuriamas puikaus Eddo Harriso – gyvas ir imponuojantis (tik jau ne angelišku charakteriu). Jis, žinoma, senas ir kurčias, bet duok Dieve kiekvienam tokios senatvės, apsivainikuojančios 9-ąja Patetine simfonija.
Holland jau yra kūrus apie menininkus – jos „Visiškas užtemimas“, suvedantis ekrane „prakeiktuosius poetus“ Verlaine‘ą ir Rimbaud, irgi anaiptol nebuvo kino pastoralė. Bet ji suvokia kūrybinę žmogaus prigimtį, kad ir pačią ekscentriškiausią, ir sugeba ją perteikti ekrane nepamirštamomis spalvomis.
Visai kitas atvejis – BTV vėl rodoma nemari komedija „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (BTV, 21.15 val. ir kitądien, 10.45 val.). Kažkodėl amžinai pamirštama priminti, jog tai – Michailo Bulgakovo kūrinio ekranizacija. Rašytojo humoras buvo iš principo kitoks, daug inteligentiškesnis, o žiūrėdamas Leonido Gaidajaus komedijas pasijuokiu, bet tuo „pilvo juoku“, kurį šiandien kartą jau minėjau. Režisierius jautė juoko prigimtį, bet katastrofiškai neturėjo gero skonio. Užtat, rizikuodamas tapti „liaudies priešu“, rizikuosiu tarti, kad nesu Gaidajaus beatodairiškas gerbėjas. O gal geresnis skonis jo atveju būtų užmušęs juoką? Nežinau, be to, tokie samprotavimai per toli mus nuvestų.
Penktadienis
Nauja JAV nepriklausomųjų komedija „Naikinantis kūjis“ (RenTV Baltic, 19.55 val.) pasižymi šią savaitę ne kartą sutinkamu tuo „pilvo juoku“. Šiuo atveju kalbama ne apie buitinius dalykus, net ne apie keliavimo iš epochos į epochą anachronizmus („Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“), o apie gana konkrečius nūdienių šalių ir tautybių nesutarimus. Tegul tai vietomis yra bandoma maskuojama pasaka apie žydų šventę Hanuką ir negerą Santa Klausą, bet diskusijos kilo didelės, o kai kurie žiūrovai pamanė, kad tai žydų (kurie – geri) ir krikščionių (kurie – blogi) įžūli, įžeidžianti priešprieša. Nors visai nesu šio filmo, kuriame labai juokingos tik pavardės (pavyzdžiui, Bliumenbergenštainentalis), entuziastas, turbūt tokiais kampais vertinti kiną – kaip „Boratą“ antikazachišku.
Iš nerekomenduotinų juostų, deja, paminėsiu garsaus (ir gero) amerikiečių režisieriaus Guso Van Santo „Psichopatą“ (TV3, 22.15 val.). Juk jau buvo Alfredo Hitchcocko šedevras „Psichozė“ (1960). Kas užėjo režisieriui ir prodiuseriams? Ką, pamanė, kad po 36 metų šedevrą galima paprasčiausiai perpasakoti? O štai ir ne – naujoji juosta susilaukė ne tik triuškinančios kritikos, bet ir buvo visiškai ignoruojama žiūrovų, kuriuos anas kūrinys buvo tiesiog sukrėtęs. Mūsų technologijų laikais, pasirodo, aną juostą spėjo pasižiūrėti ir jaunieji.
Per mūsų kanalus dar berods nebuvo parodyta kriminalinė 2004 metų drama „Uostas“ (TV1000, 19.00 val.). Pastaruoju metu tokios paprastai būna gana vienodokos; ryškios pradinių „Uosto“ scenų spalvos, regis, irgi nieko naujesnio nežada. O vis dėlto apsirinki. Filmo veiksmas rutuliojasi (tiksliau – bėga) egzotiškose Kaimanų salose, netoli Kubos. Paprastai tokie kino kūrinėliai turi aiškų turistinį atspalvį. Bet visai jaunutis režisierius Frankas Flowersas žvelgia į šią visuomenę tarsi „iš vidaus“: jis pats čia augo, puikiai pažįsta visus tuos personažus, jis gali perteikti ir šešėlinių JAV verslininkų slapstymosi motyvus, demoralizuojančią pinigų jėgą, ir narkotikų dar paaitrinto pietietiško temperamento siausmą, ir neįprastus papročius, gyvenimo būdą, keistus, tik išoriškai draugiškus baltųjų-juodųjų tarpusavio santykius visai realistiškai, autoritetingai.
„Uosto“ tipažai neišgalvoti, jais tiki. Skaudžiai skamba tekstas apie tai, kad apie 1970-uosius metus Kaimanų salose buvęs tik vienas (!) žinomas nusikaltėlis, o dabar... Vietinis skurdžius baltasis Šajus ankstyvoje vaikystėje matė tai, ko nereikėtų matyti nė suaugusiam, o paskui penkerius metus nekalbėjo. Nesiseka šiam jaunuoliui ir dabar, o pastaruoju metu vis populiaresnis jaunas anglų aktorius Orlandas Bloomas kuria Šajų temperamentingai, gabiai, versdamas ne tik baisėtis jo sužalotu veidu, bet ir jo bejėgiškumu prieš neteisybę.
Priešingai nykiems lūkesčiams „Uostas“ – tikras kinas. Teks sekti „gėlę“ primenančios pavardės režisieriaus tolesnę karjerą.
