Besigilinant į šios savaitės programą galima beveik patikėti liūdnu spėjimu: kinas po truputį, nepastebimai, bet regresuoja.
Šeštadienis
Kai nėra geriau, kone į pirmuosius dienos filmus iškopia prancūzo Cedrico Klapischo komedija „Europudingas“ (TV1, 21.00 val.). Čia tas retokas atvejis, kai pakeistas originalus pavadinimas (nieko nesakantis „Ispaniškas butas“) yra žymiai geresnis, prasmingesnis. Mat filmas, neišvengęs kai kurių klišių, bet šiaip jau visai smagus, pasakoja apie studentų tarptautinę programą, viename Barselonos kambaryje suvedusią draugėn, atrodo, septyneris skirtingų kalbų jaunus piliečius. Vaikinai gal ne tokie įdomūs, bet Audrey Taotou bei Juditha Godreche – visai savo vietoje. Bus ir romantiškų nuotykių, ir linksmų nesusipratimų, kartais – lingvistinių (antai populiarusis „fuck“- „fak“ prancūziškai reiškia tik „fakulteto“ santrumpą), kartais erotinių. Galimas dalykas, kad „Europudingas“ buvo ir sumanytas kaip ES reklaminė akcija. Bet Lietuvoje tai buvo pabrėžta su dramblio subtilumu: tie, kurie atnešdavo į kino teatrą lapelį „Aš noriu į Europos Sąjungą“, mokėjo už bilietą pigiau...
TV1 turbūt nutarė, kad visi privalo pažiūrėti išties gerą Tommy Lee Joneso filmą apie vienatvę „Trejos Melkiadeso Estrados laidotuvės“ (TV1, 23.05 val.), kuris neseniai rodytas, apie kurį buvo plačiau rašyta. Režisierius čia ir vaidina. O dar vaidina Wiliamo Friedkino „Pasmerktajame“ (LNK, 23.00 val.), pasirodo ten padoriu bei sumaniu FTB ekspertu, kuris tik vienas gali susekti bei sustabdyti savo gabų mokinį (Benicio Del Toro), iš žmonių žudymo pasidariusį sportą. Nors Friedkinas šiandien – ir nebe tas, kuris neleisdavo atsikvėpti „Prancūzų ryšininku“ arba „Cruising“, vis dėlto senosios meistrystės bruožų yra ir šiame veiksmo filme.
Nacionalinė televizija prisiminė fenomenalią sėkmę, 1987 metais lydėjusią erotišką trilerį „Fatališkas potraukis“ (LTV, 23.30 val.). Erotika ir siaubas – firminiai režisieriaus Adriano Lyne‘o ženklai, gal jis taip išsiduoda paniškai bijąs moterų? Įdomu, kaip šiandien atrodys anas kūrinėlis, kuriame Michaelo Douglaso advokatas nė neįsivaizduoja, kam gali būti pasiryžusi draugė (Glenn Close), atsitiktinį – advokato akimis -- nuotykį besistengianti įtvirtinti amžiams arba bent jau žiauriai atsikeršyti. Meilė ir nusikaltimas – taip pat vokiečių ir austrų juostos su Moritzu Bleibtreu „Sukčius virėjas“ (BTV, 22.45 val.) esminiai motyvai, laimė, pateikti bent jau komedijos padaže. Tas pats BTV kanalas – kaip TV1 dėl Lee Joneso – nutarė, kad visi privalo pamatyti tikrai labai simpatišką britų juostą „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, kur Hugh Grantas sukūrė bene geriausią savo vaidmenį, na, ir realizuoja šį sumanymą – diena po dienos (šiandien – 13.50 val., antradienį, kovo 20 d., -- 10.45 val.). 1994 metų filmą greičiausiai jau būsite matę, tad mažumai garantuosiu, kad Holivudo sukompromituotas žanrinis apibūdinimas „romantinė komedija“ su juo neturi nieko bendra: kurta senutėje Europoje, kuri dar jaučia subtilumo, nostalgijos, ironijos vertę.
Šiandieninė premjera – keistas rusų-gruzinų pernykštis aljansas „Septintoji diena“ (RenTV Baltic, 20.25 val.), kurį galėtum tik sveikinti: valdžios pešasi, o meno žmonės bendradarbiauja, -- jei tai nebūtų taip naivu, tiesiog bejėgiška. Režisierius Kacha Kikabidzė (įdomu, ar „Mimino“ giminaitis, ar tik bendrapavardis) narsiai teigia „perprasminęs trilerį, perkėlęs konflikto esmę tarp Dievo ir žmogaus“. Žiūrint, kaip įvairūs pretendentai laukia mirusio kariškio, pavogusio ir paslėpusio sovietinės armijos auksą, testamento paskelbimo (net juridiškai tai – visiška nesąmonė), o dvasiniai tėveliai plepa prastai aktorių išmoktas religines bendrybes, tiesiog pečiais gūžčioji.
Dar apie du rusų aktorių paminėjimus. Naujųjų metų išvakarėse mirusi (atrodė – tokia gyvybinga) Liubovė Poliščiuk susilaukė laidos (RenTV Baltic, 10.10 val.), o dėl jau seniai šį pasaulį palikusio Andrejaus Mironovo, pasirodo, tebeverda aistros, ne menkesnės už Glenn Close. Per 1 Baltijos kanalą – vienos aktoriaus žmonų, irgi aktorės Larisos Golubkinos („Husarų baladė“ ir kt.) režisuoto dokumentinio filmo plėšriu pavadinimu „Mano Andrejus Mironovas“ premjera (13.15 val.). O kiek jau buvo tokių „mano“, tik su kitomis pavardėmis...
Sekmadienis
Neįsivaizduoju, ar jums įdomu, kas dedasi buvusių „sąjunginių respublikų“ kine. Man – dar ir kaip. Štai anoje Kazachijoje niekad nebuvo gero kino. Tik pertvarkos metais ėmė rodytis – „Adata“ su Viktoru Cojumi, puikūs „Neprofesionalai“, kuriuos, beje, statė maskvietis Sergejus Bodrovas, tada dar turėjęs ir analogiško vardo sūnų. Su sava režisūra ten visad buvo ne kas, ir neveltui Kazachija, nelauktai tapusi turtinga šalimi, padėjo Algiui Puipai sukurti net kelis įdomius filmus („Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Ir ten krantai smėlėti“). Savo turtus rodydama, Kazachija neseniai prifilmavo krūvas medžiagos brangiam istoriniam filmui „Klajoklis“, bet baigti šią avantiūrą teko kviestis seną pažįstamą Bodrovą (dabar gyvenantį Amerikoje ir nebeturintį sūnaus).
Vis dėlto, kad Kazachijoje pasirodo žadantys naujosios vietinės režisūros daigai, įrodo filmas „Šiza“ (TV1000 Russkoje kino, nakvišoms – 02.00 val. o rytoj – visiems kitiems 20.00 val.), gerai sutiktas Venecijoje, atnešęs Giulšatai Omarovai prizą už geriausią režisūrą Kopenhagoje, o paaugliui Olžasui Nusupajevui – visiškai pelnytą Tokijo festivalio premiją. Pastarojo vaidinamą penkiolikmetį herojų Mustafą visi vadina „Šiza“ (nuo „šizofrenijos“), nors nieko patologiško jame nėra. Autentiškas kinas, rodantis, kad turtingoje šalyje žmonės gyvena ne taip jau nuostabiai, kaip norėtųsi. Veiksmingas kūrinio fonas – minios instinktus atpalaiduojančios kumščių kovos be jokių taisyklių, besibaigiančios ir mirtimi, fatalistinių nuotaikų lydimas aukštos įtampos laidų vogimas, automobilių turgūs, visuotinis gėrimas, nekvestionuojamas stipresniojo „įstatymas“. Meistriškai įvairuojamas žiaurumas, kuriuo nespekuliuojama, ir šypsena. Taip ir Šiza, kad ir nusižengdamas, iš visų pusių tam provokuojamas, vis dėlto dar tebeturi kažką vaikiškai gera.
Šiandien labai nemažai tų filmų apie jaunuosius. Nuo 1991 metų Guso Van Santo „Manasis Aidahas“ (TV1, 21.00 val.) spėjo pabūti kultiniu filmu, o šiandien tai jau tikra klasika. Dviejų gatvinių jaunuolių, uždarbiaujančių kartais su moterimis, bet dažniausiai su vyrais (juos fantastiškai suvaidino Keanu Reeve‘as ir gana greitai po filmo, deja, perdozavęs Riveris Phoenixas), odisėja, kurioje intuityviai maištaujantys, bėgantys nuo „padoraus“ pasaulio jaunuoliai gali pasikliauti tik vienas kitu. Greta nepaprastai nuoširdaus „Manojo Aidaho“, kuris skirtas ne vien „suinteresuotiems“ gėjams, o bet kokiai publikai, dėl tų ar kitų priežasčių nesidžiaugiančiai supančiu pasauliu, aiškai matyti, koks išpūstas burbulas buvo naujasis „Kuprotas kalnas“, kvailokai akcentavęs gėjų-kaubojų neva sensaciją, lyg kai kurios profesijos savaime lemtų ir orientaciją – aišku, teisingą.
Jauno sukčiaus ir į jo rankas patekusio jauno išsižiojėlio situaciją (be jokių nukrypimų) pasitelkė gana naujos prancūzų komedijos „Nuomininkas“ (BTV, 23.55 val.) nelabai girdėti autoriai. Nors žiūrima gana maloniai, bet tai tikriausiai iš tų juostų, kurios pasimiršta po dienos kitos.
Bet ką ten „Nuomininkas“... Kai jaunimo problematika kryžminama su melodrama, išeina pats nesimpatiškiausias kentauras. Tokia premjerinė rusų juosta „Kostia. Nika. Vasaros metas“ (1 Baltijos kanalas, 16.30 val. – net laikas visai „nepremjerinis“). Vargšė materialiai aprūpinta, užtat ne visai sveika mergaitė ieško gyvenimo draugo, ir toks atsiranda – šešiolikmetis, bet ryžtingas. Sunku įsivaizduoti, kad šios juostos kilniomis situacijomis patikėtų net šių dienų šešiamečiai žiūrovai. Dar vienas toks nelauktas absurdėlis – linksmojo amerikiečio Kevino Smitho (pamenate jo Tylenį Bobą?) paįvairinimui (o gal už gerus pinigus) pastatyta visai ne jo dvasios „Mergina iš Džersio“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien, 14.10 val.). Smitho draugas Benas Affleckas sutiko suvaidinti jaunutį našlį, kurį visi moko gyventi, bet momentais atrodo, kad dėl to neapsakomo didaktiškumo pats nekvailas aktorius, tardamas „teisingą“ tekstą, kartais netyčia sugriežia dantimis.
Iš jaunimo sferos neriant į suaugusiųjų balas, negali neprisiminti berods Lietuvoje ir nerodytos prancūzų (melo)dramos „Natali“ (RenTV Baltic, 22.00 val.; kartojama trečiadienį, kovo 21 d., 13.00 val.). Turintys didžiulį vedybinio gyvenimo stažą ginekologė Katrina (Fanny Ardant) ir jos brangiausiasis Bernaras (Gerard‘as Depardieu) vis dėlto nepasitiki vienas kitu. Žmona pasisamdo prostitutę Natali (Emmanuelle Beart), kad provokuotų vyrą ir apie visas detales referuotų jai. Įdomus sambūvis! Kadangi režisavo dama, kaltas, aišku, vyras. Nepaisant tikrai gerų aktorių, 2003 metų „Natali“ eilinį kartą liudija – na, jeigu jau ne prancūzų kino krizę, tai bent mirtiną sąstingį.
Geriau jau žiūrėti tikrą žavingą pasaką „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (TV3, 21.30 val.; antradienį, kovo 20 d., 22.30 val. demonstruojama ir per TangoTV), kinų autoriaus Ango Lee prisodrintą ir Rytų kovų, bet taip, kad jose nepaskęstama, kaip bus penktadienio kinų filmuose. Be to, autorius meistriškai manipuliuoja kompiuteriniais efektais, taip, kad jie nerėžia akies, ir – čia tai jau visiška retenybė! – net atneša poezijos. Kas dar nematė, tie turėtų džiaugtis.
„Seną gerą kiną“ (LTV2, 17.55 val.; kartojama antradienį, kovo 20 d., 17.25 val.) atstovauja senas pažįstamas Alfredas Hitchcockas su savo klasikine 1938 metų špionažine juosta „Dama išnyksta“. Važiuoja traukinukas, jauna anglė Airisė (Margaret Lockwood) susipažįsta su labai simpatiška senute, bet netrukus šioji pradingsta, ir visi vagono keleiviai – laimė, išskyrus bent vieną, galintį padėti Airisei, -- kaip susitarę, kartoja: jokios senutės ir nebuvo. Kodėl jie taip daro? Ar Airisei kažkas negerai su galva? Kas iš tiesų buvo toji senutė? Ar ji dar atsiras, o jei taip -- kokiomis aplinkybėmis? Jeigu atsakyčiau į šiuos klausimus, nemačiusiems filmo būčiau didesnis nusikaltėlis, negu baisiausi Hitchcocko niekadėjai.
Prieš kelis metus seras Hitchas statė filmą „Slaptasis agentas“. Negi jis – ir šiandienos repertuare (TV1000, 19.00 val.)? Ne, taip gerai nebus, nelaukite: tiesiog sutampa pavadinimai. Bet kad 1996-ųjų „Slaptasis agentas“ sąmoningai primena didįjį meistrą, rodo ne tik identiškas pavadinimas, o ir pagrindinio blogiuko pavardė Verlokas (čia – Bobas Hoskinsas), paimta iš Hitchcocko „Sabotažo“, ir panaši medžiaga: vėl šnipai (šįkart – ir sovietų), bombos, žmonės, vaidinantys visai ne tai, kas jie yra iš tikrųjų. Gaila, mes tik galime akivaizdžiai įsitikinti, kaip originalas skiriasi nuo kopijų, kad ir ne pačių prasčiausių. Nuopuolio ženklas.
Pirmadienis
Dienos filmu lyg ir derėtų paskelbti „Pakvaišusius dėl biliardo“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), nors visiškai šventai dėl to ir nesu įsitikinęs. Žinoma, šio sporto fanatikas žiūrėtų amerikinę juostą dar ir dar – vien dėl kokio nors smūgio grožio, kurio aš, tamsus būdamas, neįžvelgiu, tiesiog galiu nusistebėti, kad profesiniame biliarde toks smūgis vertinamas tūkstančiais dolerių. Dar – kad biliardas, kaip ir kitos dabarties sporto rūšys prarado žmogaus pranašumo (ir moralinio, ne vien fizinio) aurą, kad jos dažniausiai natūraliai siejasi su kriminaliniu pasauliu. Tokio atstovą, nors drauge ir „trenerį“, ir „vadybininką“ ekrane įtikinančiai piešia Chazzas Palminteri.
Apskritai juostos aktorių ansamblis (kadangi režisierius slapstosi po pseudonimu, tyčia jo ir neminėsiu) – įdomus, kaip reta. Alison Eastwood, tikra paties Clinto Eastwoodo dukrytė, leidžia pamąstyti apie dukrytes bei jų karjeras apskritai – na, jūs mane supratote. Nors scenarijus kartais būna ir supainiotas (kam dėl to geriau, kad net du skirtingi personažai čia nešioja Džonio vardą?), verta pažiūrėti ir į Christopherio Walkeno, Ricko Schroderio, minėtojo Chazzo meną. O Rodas Steigeris, kuriantis veterano Niko paveikslą, vos pabaigus filmuoti, pasimirė, taigi čia – paskutinė galimybė darsyk pamatyti geriausią kino Napoleoną („Waterloo“), Mussolini, Pontijų Pilotą.
Abejojau dėl „Pakvaišusių dėl biliardo“ vietos dienos lentelėje tik todėl, kad dar nemačiau keisto režisieriaus Steveno Soderbergho, matyt, vienintelio taip gebančio vingiuoti tarp tikrų šedevrų bei visiško šlamšto, priešpaskutiniojo filmo „Burbulas“ (BalticumTV, 21.00 val.; nesu įsitikinęs, kad per RenTV Baltic šiandien 23.15 val. demonstruojama „Pūslė“ nėra tas pats kūrinys). Neseniai Berlyne išvydęs jo „Gero vokiečio“ premjerą, iš italų kolegės išklausiau tiek ditirambų „Burbulo“ adresu, kad jau ir ta premjera nebeatrodė tokia įspūdinga. Nematęs, tik informuosiu: „Burbule“ -- mažas miestelis, lėlių fabrikas, trijų ten dirbančių nestandartinių žmonių, kuriuos, improvizuodami, kuria neprofesionalai, neurotiškas meilės trikampis, kuris negali neatvesti į bėdą. Lauksime.
Banko plėšimas, naivokas šantažas, draugystės kaina – tai britų 2001 metų komedijos „Aukšti kulniukai, žemas lygis“ (TangoTV, 22.30 val.) medžiaga. Realizuota neprastai, stengtasi sekti senosiomis specifinėmis anglų humoro tradicijomis, nors tai pavyksta ir ne visada. Šiek tiek naujesnėje (2005) irgi britų kriminalinėje dramoje „Žaliosios gatvės chuliganai“ (LTV2, 22.10 val.), atvirkščiai, juntama amerikonizavimo tendencija. Apskritai gana sunku patikėti, kad šį žiaurų filmą su, manau jums gerai pažįstamu amerikoniuku Elijah Woodu tvirta ranka statė... moteris, tūla Lexi Alexander.
Miglotu neverčiamu pavadinimu „Volaverunt“ (TV1000, 19.00 val.) demonstruojamas neprasto ispanų režisieriaus Bigaso Lunos filmas apie mirštančio Goya‘os prisiminimus. Bet Lunos filmografijoje yra buvę ir stipresnių juostų. O gal didysis ispanų menininkas pats kažkaip iš anapus priešinasi kinui, jo norui apipinti savo asmenybę legendomis? Neprisimenu nė vieno tikrai reikšmingo kino kūrinio apie Goya; nepavyko nei vokiečio Konrado Wolfo politizuota epopėja su Donatu Banioniu, nei kino klasiko Carloso Sauros juosta su Francisko Rabaliu. Iš šiandien rodomo varianto galima išsinešti nebent prisiminimus apie Penelopę Cruz, kuri pasirodo – na, aišku, apnuogintąja macha.
Visą Lietuvą šią televizinę savaitę atstovauja, tiesa, kūrybiškai seniai nebedirbantis, bet užtat iki gyvos galvos vadovaujantis Kinematografininkų sąjungai Gytis Lukšas. Apie jo veiklos režisūrinį etapą – naujo dokumentinio filmo premjera (TV1, 20.30 val.).
Antradienis
Paprasčiausia būtų konstatuoti, kad šiandien jūs pagaliau galite pailsėti nuo dėžės, aplankyti restoraną arba išeiti pasivaikščioti („paskaityti naują knygą“, turėdamas galvoje tokios akcijos nepopuliarumą, nė nerekomenduoju...).
Vis dėlto ir šiandien yra neblogų pakartojimų – jeigu savaitės pradžioje nematėt „Ketverių vestuvių ir vienerių laidotuvių“ arba kaip „Dama išnyksta“. Kartojamos ir prancūzų „Intymios išpažintys“ (TV1, 21.00 val.), demonstruotos, tiesa, ne ką tik, o prieš kokį mėnesį. Tada minėjau paties filmo panašumą į psichoanalizės seansą (vienas personažų – netikras psichoanalitikas) ir gilią psichologinę aktorės Sandrine Bonnaire vaidybą.
Šiandien ryžtasi pakartoti 1984 metų „Terminatorių“ (BTV, 21.20 val.), nuo tų laikų tapusį naujų jaunų žiūrovų geidžiančia fantastinio trilerio apie dirbtinius žmones kiborgus, apie praeities ir ateities santykį, klasika. Per tą laiką atsirado daugybė pamėgdžiojimų, bet tvirtos Jameso Camerono kūrinio struktūros turbūt dar niekas neaplenkė. Anuomet pasišaipydavome iš dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio nesugebėjimo vaidinti, nesuvokdami, kad „Švarco“ naivios grimasos – pagal režisieriaus sumanymą – kaip tik gerai pabrėžia personažo netikrumą. Augi ir mokaisi, nors, žinoma, pats toks žanras niekada nebuvo ir nebus manuoju, galiu tik objektyviau vertinti sumanymą bei jo neblogą realizaciją.
Trečiadienis
Anąsyk suabejojęs dėl „Elito kino“ susitapatinimo su „Senu geru kinu“, šiandien gaunu gražų to patvirtinimą. Anglų režisieriaus Carolo Reedo 1947-aisiais kurtas „Iškritęs iš žaidimo“ (LTV, 23.10 val.; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.) – tikras meno kūrinys, ką šiandien apie naują kino filmą gali pasakyti taip retai.
Pradėjęs nuo dokumentikos, už filmą apie sąjungininkų armijos išsilaipinimą Normandijoje net apdovanotas „Oskaru“ (1945), gana greitai po to menininkas sukuria savo garsiąją vaidybinių juostų trilogiją („Iškritęs iš žaidimo“, „Puolęs angelas“,1948, ir „Trečiasis žmogus“, 1949), iki kurios lygio jis jau nebepakils per visą savo karjerą. Tie trys filmai – „juodi“ filmai. Gana keista įsivaizduoti, kad tuo metu, kai vos baigėsi karas, kai Italijoje klestėjo neorealizmas, pailkdavęs žiūrovui nors menką, bet vis dėlto solidarumo viltį, Reedas žiūrėjo toliau, objektyviai teigdamas, jog karo pabaiga nieko neišsprendusi, kad žmonės tik tols vienas nuo kito, bus išdavikai arba įbauginti, kokie ir yra visi be išimties foniniai „Iškritusio iš žaidimo“ personažai.
Pagrindinis herojus Džonis Makvinas (pasaulinio garso, deja, nepalietusio Lietuvos, aktorius Jamesas Masonas) – airių sukilėlių vadas. Pradžioje su draugais nesėkmingai plėšdamas banką, jis mirtinai sužeidžiamas, ir ši situacija leidžia kai kuriems netoliaregiams detektyvu pavadinti pačią tikriausią egzistencinę dramą. Vis dėlto jam dar atseikėta kokios dvylika valandų. Tas simbolinis laikas, kurį skaičiuoja ekspresionistiškai filmuojami Belfasto laikrodžiai, toji žmogaus, it sužeisto žvėries, medžioklė, kurios įtampa vis auga, ir sudaro kūrinio medžiagą. Ji perteikta nepaprastai sugestyviai, neleidžia nė atsikvėpti. Pesimistas Carolas Reedas, stebėdamas (ne, formuodamas) tą nykstančio laiko koncentraciją, netiesmukai prabyla apie pokarinę visuomenę, apie tuos jos sluoksnius, kurie net profesionaliai turėtų gelbėti žmogų, – bejėgiškai didaktišką religiją, stropią mediciną, nors chirurgas žino gydąs Džonį tik tam, kad po to jį oficialiai nužudytų, meną, įkūnijamą herojų kankinančio dailininko – tam, kad galėtų užfiksuoti drobėje agonizuojančiojo kančias. Galima dvejoti, ar tai likimo pokštas, ar Reedo filosofija, bet konkrečiai padėti Džoniui bando tik amoralus šantažistas.
Nors dokumentininko patirtis paveikė Reedo manierą, tačiau ekrane ji, siejama su ezoterika, ironija, skepsiu, stambaus masto metaforų siekimu, gimdo labai keistą, savaip dvilypę, stipriai veikiančią stilistiką. Filosofinė tikrovės traktuotė leidžia nebūgštauti, kad kūrinio įvykių žiaurumas bus tiesioginis ir todėl nepakeliamas. Žinoma, jo yra, to žiaurumo, tačiau jis labiau susijęs ne su natūralistiškais vaizdais, o su herojų supančių žmonių apatija, jų slepiamomis akimis, žlungančiomis paskutinėmis viltimis: juk net mylima mergina savuoju isteriškumu objektyviai priartina tragišką atomazgą.
Ryt prasidedančiame „Kino pavasaryje ‘07“ bus demonstruojama kito brito Keno Loacho tematiškai panašios medžiagos (airių-britų kovos) juosta „Vėjas, siūbuojantis miežius“, pernai apdovanota Kanų festivalio „Auksine palmės šakele“. Koks žiaurus regresas! Aš, žinoma, tolimas nuo minties menotyriniais gretinimo tikslais rekomenduoti jums naująjį filmą: matyt, tokio gesto man niekados nebeatleistumėte. Beliks patikėti manimi, kad, greta marksisto Loacho formalaus dviejų valandų pasišaudymo senas Reedo kūrinys, kai kam dėl specialiai sutirštinto stiliaus galįs pasirodyti ir kiek teatralizuotas, senamadiškas, vis dėlto atskleidžia tokius žmogaus likimo visuomenėje apmąstymų turtus, kad net stebiesi: kadaise buvo toks galingas kinas, o likome prie suskilusios geldos.
Taigi, visai neturėčiau nieko prieš, jeigu „Elito kinas“ ir toliau taip gražiai eksperimentuotų. Pradžiai bent parodytų du likusius neformalios Carolo Reedo trilogijos kūrinius.
Ketvirtadienis
Tarp kinematografinių pastarojo meto madų, be Afrikos žemyno egzotikos, pastebima dar viena: pati Kinija paniro į senuosius dekoratyvius amžius, nūdienės temos filmai ten pasirodo gana retai ir tie patys yra cenzūros kutenami, užtat 4-asis prabėgusio amžiaus dešimtmetis Kinijoje tapo labai pageidaujamu daugelio Vakarų filmų fonu.
Man regis, subtilusis britų menininkas, „kino inteligentu“ apibūdintinas Jamesas Ivory („Europiečiai“, „Karštis ir dulkės“, „Morisas“, „Dienos prisiminimai“, neseniai per TV rodyta „Auksinė taurė“ ir kt.) gal ir nėra sukūręs nė vieno filmo apie tą tikrovę, kurioje gyvena. Šiandieninė, naujausia Ivory juosta „Baltoji grafienė“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) irgi perkelia į 1930 metų Šanchajų. Karjeros pradžioje daug filmavusiam Indiją režisieriui ir kiniškoji anų laikų egzotika yra meniškai „įkandama“, nevulgari. Bet iš esmės ji – tik gražus fonas melodramiškai aklo amerikiečių diplomato Todo Džeksono (Ralphas Fiennesas) ir rusų emigrantės, grafienės Sofijos Belinskajos (Natasha Richardson) istorijai.
Abudu traumuoti. Jis – užsidaręs vienišius, ji – puolęs angelas, norįs bet kokia kaina išsaugoti aristokratinį statusą. Aplinka abiems svetima, kartais net agresyvi. Ar bus įkurtas naktinis baras „Baltoji grafienė“? Ar kokie japonų užkariautojai neperbrauks visų jų vilčių? Apie tai sužinosite šio lėto, tingiai elegantiško – pagal Ivory manierą – filmo pačioje pabaigoje.
Pagal jūsų atsiliepimus suvokiau, kad „benderianos“ variantas, pavadintas „Idioto svajonės“, jūsų nesudomino (prisipažinsiu, aš juo domiuosi kažkaip irgi daugiau teoriškai). Šiandien – dar viena Ostapo istorija su Arčilu Gomiašviliu ir Sergejum Filipovu (Kisa Vorobjaninovas) – „Seniai praėjusių dienų komedija“ (BTV, 21.20 val. ir kitądien, 10.45 val.). Bet tai – ne tiek I.Ilfo ir J.Petrovo kūrinio ekranizacija, kiek keistokas kino šiupinys, į kurį įtraukti ir nemarūs Leonido Gaidajaus sukčiai, ir fragmentai iš negarsinių bei vėlesnių klasikinių rusų komedijų.
Jei kas mato ateitin žvelgiančius kanalus „XXI Vilsat“ bei „XXI Mikrovisata“, šiandien gali dar kartą (nejaugi pirmą? Tada pavydžiu) išvysti vieną puikiausių Amerikoje statytų čeko Milošo Formano kūrinių – „Regtaimą“ (per abu kanalus – 14.20 ir 22.20 val.), švelnų ir šviesų, nepaisant ir kai kurių dramatiškesnių linijų pasakojimą apie ano amžiaus pradžios svajonių Ameriką, suformuotą tikrai kaip muzikos kūrinys, kaip upė, iš kurios vienos linijos (muzikinės temos) išnyra, paskui ilgam slepiasi, o kai jau nebelauki, pasigirsta vėl... Labai talentingas filmas su nepamirštamais herojais, keliančiais mūsų pritariančią šypseną (žmonos apgaudinėjamas emigrantas iš Rusijos, tampantis garsiu nebylaus kino režisieriumi, – Mandy Patinkinas) arba kategorišką antipatiją (visa vietinių gaisrininkų kuopelė).
Penktadienis
Šiandien apstu žanrinio kino. Iš komedijų, žinoma, daugiausia išskirčiau „Suktus lošėjus“ (LTV, 22.40 val.). Tiesa, tie, kurie nėra nė karto gyvenime lošę pokerio – psichologiškiausio iš kortų lošimų, -- gali kai ko ir nesuvokti. Vis dėlto, kadangi filmas kurtas 1998-aisiais, jiems liks malonumas nuo puikaus aktorių ansamblio (beveik kaip „Pakvaišusiuose dėl biliardo“) – jaunesnių negu dabar Matto Damono, mielo Edwardo Nortono, kurio, kad ir gadinančio draugui lošimą, negali pasmerkti, ir tiek. Labiausiai, žinoma, dėl Johno Malkowichiaus, kuriančio profesionalą grėsminga Tedžio KGB pravarde. Vienas kritikas gražiai rašė, kad „plike ir barzdele personažas primena Leniną, plieniniu žvilgsniu – Dzeržinskį, o nevalyvu sportiniu kostiumu – Emirą Kusturicą“.
Du kinų nesenus filmus – „Bevardį“ (19.10 val.) ir „Paslėptą lobį“ (21.00 val) paeiliui demonstruoja TV1000 kanalas. Tai, kaip turbūt jau supratote ir yra tie anksčiau minėti darbai, kurių mintys skęsta puošnioje kovinėje choreografijoje, kaip pirmuoju atveju, ar net akrobatikoje, kuria užsiimantys brolis ir sesuo saugo budistų lobį. Logikos ne per daugiausia, tiesiog akims paganyti.
Prieš kurį laiką nacionalinis kanalas buvo susižavėjęs diskutuotinu prancūzų režisieriumi Arnaud Desplechinu. Bet jo „normaliausio“, tradicinį kino pasakojimą bene labiausiai primenančio filmo „Estera Kan“ (TV3, 0.15 val.) vis dėlto nerodė. Iš šiandienos dramų tai turbūt įdomiausia juosta, heroje pasirenkanti keistą žydaitę (Summer Phoenix), XIX amžiuje bandančią tapti įžymia teatro aktore, nors visos aplinkybės – prieš tai.
Iš nuotykių juostų pažymėtina dar viena juosta apie vagį džentelmeną Arseną Liupeną, jo vardu ir pavadinta (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.). Iš bulvarinės prancūzų literatūros atėjusių tų liupenų kine buvo labai daug – pradedant nuo negarsinio laikų. Šis variantas neprasčiausias, juolab jį puošia ir „Europudinge“ šeštadienį matytas jaunas gabus aktorius Romainas Duris, o taip pat pati Kristine Scott-Thomas (grafienė Kaliostro).
Bet iš visos šios žanrų painiavos man geriausi prisiminimai išliko apie australų siaubo filmą, 2002 metais kurtą „Laivą vaiduoklį“ (LNK, 22.20 val.). Keleivinis laivas gražuolis 1962 metais nenuskęsta, ne, jis tiesiog išnyksta, tarsi jo ir nebūtų buvę. Kokios nepaaiškinamos blogio jėgos tai inspiravo? Ir ar tos pačios priverčia „Antoniją Gracą“ dabar vėl pasirodyti – kad į gigantišką laivą plaukiantys gelbėtojai patys taptų jo įkaitais? Akcentuodamas apleistą mašineriją, režisierius Steve‘as Beckas sugeba tverti keistą, mįslingą atmosferą, jis niekad negąsdina žiūrovo tiesmukai, „į kaktą“. O juk stilingi siaubo filmai šiandien jau kone įrašytini į kino Raudonąją knygą.
