Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime nedviprasmiškai sakė:
*Padėtis ims keistis tik tuomet,kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą.Noriu ir sieksiu,kad tas įvyktų kuo greičiau.Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas,nes būtent dabar,o ne ryt yra tas lemtingas momentas: ARBA-ARBA...*
Taigi, kas vyksta iš tikrųjų – valstybės naikinimas ar, priešingai, jos atgimimas? Teigiančių, kad „teismo sprendimus reikia vykdyti jėga, ir taškas“, jau buvo ne venas ir ne du, tad aš pabandysiu išsakyti kitą nuomonę. Tebus išklausyta ir priešinga pusė.
Nėra nė menkiausios abejonės, kad Prezidentės žodžiai neliko nepastebėti tų, ką jie labiausiai liečia. Piliečių iniciatyvos Lietuvoje dar nekada nėjo toliau savo kiemo ir visada buvo nukreiptos prieš išorės priešą – kryžiuočius, totorius, vėliau prieš bolševikus – tačiau niekada neįgavo pilietinio atspalvio. Nebūta Lietuvoje nei pilietinio karo, nei jokių vidaus revoliucijų. Pilietinės visuomenės čia iki šiol nėra ir demokratijos atributai yra iš esmės užmaukšlinti ant baudžiavinio pamato, ant ponų ir vergų atskirties. Dabar tai vadinama elitu ir runkeliais, beje. Toks viena koja viduramžiuose, kaip surūdijusiuose pelėkautuose, užstrigęs mentalitetas neišvengiamai diktuoja ir šiuolaikinio elgesio modelį – na ir kas, kad jau XXI amžius? Juk pažiūrų ir poelgių matrica išliko ta pati!
Dabartinis valdantysis Lietuvos elitas vargu ar turi daug bendro su aristokratiškosiomis vertybėmis, veikiau jis esmiškai (ir net genetiškai) susijęs su sovietmečio nomeklatūra. Šioji publika, tarytum žiurkės, pasižymi neįtikėtinu gajumu ir gebėjimu prisitaikyti ir išlikti prie bet kokių politinių tendencijų. Lietuvos partijų „priešybių kova ir vienybė“ galimo pavojaus akivaizdoje (kalbu apie neilgai trukusį R.Pakso prezidentavimo laikotarpį) akivaizdžiai parodė, kaip greitai sugebama vienytis prieš „svetimąjį“. Nei deklaruojamos pažiūros, nei ideologijos, nei partinės programos čia nesukelia kliūčių – vadinasi, esama svarbesnių viešai nedeklaruojamų dalykų, kaip tik ir sudarančių tikrąjį jų bendrą vardiklį bei išlikimo valdžioje esmę. Šiomis dienomis tą savo elgesiu paliudijo ir čia minėtasis R.Paksas, sumušęs rankomis su socdemais bei darbiečiais, kurių gretose išsiteko ir ne paskutinį vaidmenį jo vertimo iš prezidentų procese atlikęs A.Paulauskas. Runkelių interesai čia domėn nepriimami. Dalia Grybauskaitė, suprantama, tai mato ir supranta. Kitas klausimas, kiek ji pati yra to klano dalis ir kiek dalių tas klanas turi? Tačiau dabar to neanalizuosiu, bent kol kas. Tačiau kaip bebūtų, ji vis dėl to padaro pareiškimą, kurio ištrauką citavau straipsnio pradžioje. Kuo ji gali remtis, siekdama permainų Lietuvos valstybėje, jai sukant pilietiškumo link? Partijomis? Vargu... Belieka neformalūs judėjimai, kurių iki šiol nelabai ir būta, jei kalbama ne apie kovą su išorės priešais.
Prisimenant klasiko žodžius, kad „lietuvį inteligentą iš kinkų drebinimo pažinsi“, belieka remtis pačia tauta, o tai reiškia – runkeliais, patvoriniais. Pasirinkimas, švelniai tariant, rizikingas, juolab žinant, kad patvoriniai veikiau pasižymi kietu stuburu, o kartais ir kieta kakta, bet ne gebėjimu žaisti politinius žaidimus. Kitaip tariant, kol violetinėmis vėliavomis mojavo prastuomenė (taip tuos žmones noriai vadina valdantysis Vilniaus elitas ir dalis žiniasklaidos), kol į gatves išeina kirpėjos, vairuotojai ir bedarbiai, dar ir praskiesti vienu kitu girtuoklėliu ar neištrinamą kalėjimo žymę veide nešiojančiais asmenimis – valdantysis sluoksnis labai nerimauti neturi ko. „Mužikai“ – atsainiai, tarsi koks ponas Gruinius iš „Tado Blindos“ mestelės tūlas valdininkas. Tačiau kai tarp tų „mužiku“ šalia itin atsparios visokiems siundymams teisėjos ėmė rastis vis daugiau inteligentijos atstovų, kai protesto mitingai tapo nebe Lietuvos provincijos, bet ir tų pasaulio sostinių, kuriose gyvena pakankamai daug padorumo nepraradusių lietuvių, beje, gerai suvokiančių tas priežastis, dėl kurių jie turėjo palikti savo namus, viešojo gyvenimo dalimi, valdantysis „elitas“ sunerimo. O čia dar ta Prezidentė su savo metiniu pranešimu... Kas bus, kai tos negerbtinos „apačios“ susivienys su niekaip manipuliacijoms nepasiduodančiu „viršumi“? O dar visokie pilietiniai judėjimai, kuriuose pilna tiek apsiskaičiusių ir nomenklatūrai nepriklausiančių inteligentų, tiek ir gerai informuotų bei praktinės patirties turinčių asmenų? O kur dar tautininkai? Kas bus, jei jie visi iškels violetines vėliavas? O jei nebeužteks kelių areštų ir pašaudymo guminėmis kulkomis? O dar tos pedofilija atsiduodančios bylos, kurių niekaip neišeina tyliai numarinti. Krūvon sudėjus tai jau kelia nerimą. Jokiu būdu negalima leisti, kad susivienytų violetiniai „patvoriniai“, pilietiški inteligentai ir dar gautų realią paramą Lietuvos Prezidentės asmenyje.
„Skaldyk ir valdyk“ principas suveikė išties neblogai – po 240 ginkluotų pareigūnų šturmo žmonių reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Skausmo apakinti žmonės kaip mat sugužėjo į Prezidentūros aikštę ir žodžiuose „prievarta negalima“ šįkart jau įžvelgė nebe paramą, o išsisukinėjimą. Tolesni įvykiai Lemonte, kai Prezidentė buvo išvesta iš pastato pro užpakalines duris, tik dar labiau pakurstė aistras, o gumą žiautarojantis ambasadorius Ž.Povilionis viską sudirbo galutinai. Prezidentė tapo atskirsta nuo tų, kas ja pasitikėjo, rėmė ir rėmėsi. Užtat vakarykščiai oponentai, nepaliaujamu srautu pylę ant jos pamazgas, neretai prasilenkiančias ne tik su geru tonu, bet ir balansuojantys už kultūringo žmogaus leksikono ribos, staiga kaip pagal komandą pakeitė plokštelę, tarytum sakydami – „štai, Prezidente, į kokius violetinius patvorius jūs vos mūsų neiškeitėte“. Na, dabar ji juk turėtų būti protingesnė... Ar bus?
Atkirtus Prezidentę nuo Garliavoje besirinkusių žmonių, iki šiol sudariusių atkakliausią ir ištvermingiausią protestuotojų dalį, beliko supjudyti juos su visuomenininkais – inteligentais, o šiuos vėlgi su Prezidente. Atrodo, kad ši dalis turėtų būti lengvesnė, mat seniai žinoma, kokie savimylos ir pasipūtę yra akademinius sluoksnius sudarantys asmenys. Jie gali tauriai pergyventi dėl tautos, bet valgyti su prasčioku iš vienos lėkštė – vargu bau. Nė kiek ne lengviau jie vienijasi tarpusavyje, ypač tada, kai reikia pripažinti hierarchiją ir kito viršenybę. Kiekvienas jų – asmenybė ir sulipdyti iš tokių darnią komandą, juo labiau kovinę rikiuotę yra sunkiai įvykdomas uždavinys. Užtat taip gerai ir veikia minėtais principas „Skaldyk ir valdyk“.
Tuo tarpu Lietuvos valdytojų sluoksnį sudaro ne aristokratiško, o būtent liokajiško, oficiantiško mentaliteto publika. Jiems paklusti vardan sotesnio kąsnio yra taip įprasta, kad tapo prigimties dalimi, gal net esme. V.Radzevičiūtė „Šiaurės Atėnuose“ juos taikliai pavadino „lojaliųjų klanu“. Poetas Robertas Keturakis apie juos rašė: „hibridai hienų ir šunų“. Išties tai gauja, rudieji šunys. Jie visur ir jų daug. Ir jie ėda mus. Tuos, kurie bijo, suėda pirmus.
Šiandien pilietiškai mąstantys žmonės suvokia, kad kantrybės taurę perpildęs Garliavos šturmas ir mažosios mergaitės drama yra tik matomoji aisbergo dalis, kad likusios 9/10 jo dalys tebesislepia po vandeniu, ir kad norint pakeisti situaciją iš esmės reikės ištirpinti visą šį mūsų širdis dengiantį ledą, kad ir kiek tai bekainuotų. Kitaip mūsų laukia amžinoji žiema ir įšalas, kur niekas neauga ir nebeįmanoma gyventi.
Tačiau tebėra viltis – ir ji vis stiprėja – kad inteligentai visiems laikams nustos drebinti kinkas, kad „violetinė minia“ suvoks save kaip vieną, bet ne vienintelę progresyvią Lietuvos jėgą, o Prezidentė neliks stovėti po medžiu, kaip kad dabar yra vaizduojama.
