Man rinkimai jau baigėsi ir vėl galiu rašyti tai, kas man atrodo svarbu, ir nebesukti galvos ar tai gali būti laikoma politine reklama, už kurią reikia mokėti, ar negali.
Apie tradicines – sistemines – biudžetines ar kaip ten jas, partijas parašys ir be manęs, juo labiau, kad visi jų esami ir būsimi „raskladai“ artimiausiu laiku bus narstomi po kaulelį ne kartą ir ne du. Nedrįstu abejoti, kad ir rusicizmų, rašant minėtąja tema, taip pat pasitaikys į valias.
Tuo tarpu apie antisisteminių jėgų rezultatus tikriausiai bus greitai pamiršta, nes ir atsiminti nelabai yra ką, ir galios svertai ne tose rankose – tad apie ką tuomet daug rašyti?
Priklausau tai grupei žmonių, kuriems atrodė, jog vieningai veikdamos minėtosios jėgos galėjo smarkiai pravėdinti gerokai priplėkusį Lietuvos politinės padangės orą ir taip labai pasitarnauti realios, o ne butaforinės demokratijos atsiradimui. Galėjo, bet nepravėdino. Žinoma, aš ir toliau laikausi nuomonės, kad geriau Seime bent vienas Patackas, negu dešimt Čaplikų, tačiau nors ši permaina ir neabejotinai veda į gerą, visgi norėjosi daugiau, gerokai daugiau.
Tiesą sakant, nesu tarp tų, kurie laidoja Lietuvą vien todėl, kad Darbo partijai vadovauja rusas ar kad ta partija, žiūrėk, ims ir susitars su Gazpromu dėl geresnių dujų kainų. Tiesiog kaip buvo blogai prie konservatorių, taip dabar bus blogai prie kitų, ir tiek. Kodėl? Visų pirma dėl bendrų pasaulinių tendencijų, kurios „gerėja“ tik valdiškose ataskaitose, o visų antra... Na, visų antra dėl to, kad tikrasis „valdovas“ juk nepasikeitė ir kalbu aš ne apie tą pasakų drakoną, kuriuo neišvengiamai pavirsta kiekvienas jį nugalėjęs karžygis, vos tik pamato jam tekusius lobius ir pajunta valdžios skonį, o apie visiškai konkrečią įstaigą, kurios didžioji dalis veiklos yra slapta. Žinoma, tai Valstybės Saugumo Departamentas, kurio šventa pareiga yra užtikrinti stabilumą šalyje. Tai tą jis ir daro. Įsivaizduokite, kas galėjo atsitikti, jei rinkimuose triumfuotų kokie nors „patvoriniai“? Saugumiečių nevaldoma dauguma Seime? Jokiu būdu, juk tai tiesiogiai gresia dabartinio valstybingumo pamatams. Šito pavojaus buvo mikliai išvengta sukiršinant perspektyviomis laikytųjų partijų vadus su tais, kurie patys save tokiais laikė – kalbu apie Drąsos kelią ir Už Lietuvą Lietuvoje atitinkamai. Tiesą sakant, bent dviem iš pastarojo darinio vadų, kurie daugiausiai reiškėsi viešojoje erdvėje ir aiškino, kokie jie kieti, dabar pasižiūrėjus į gautų balsų skaičių derėtų viešai pasidaryti hara-kiri, taip bandant nusiplauti savo gėdą. G.Songailos ir ypač A.Matulevičiaus išskirtinė politinė trumparegystė kartu su nepamatuotomis ambicijomis praktiškai palaidojo bet kokias ULL galimybes patekti į Seimą. Nacionalinis susivienijimas išleido kvapą prie 0.93 % rinkėjų balsų ribos daugiamandatėje apygardoje, o patys vadai gavo po 4.66% ir 3.51%. Belieka tikėtis, kad labiau toliaregiški ir tvirtesniais stuburais apdovanoti tautininkai išsispręs šią akivaizdžią problemą, ko iš jų atėjus laikui galėtų pasimokyti ir Tautos Vienybės sąjungos įžvalgesnieji nariai, jei tik jiems nesutrukdys aplink tą partiją zujantys pikti ir susireikšminę nykštukai. Čia ir dera padėti tašką.
Šitas ULL neadekvatumas greičiausiai atsiėjo bent vieno puikaus kandidato praradimą Pajūrio apygardoje, kur Drąsos kelio iškeltas Tomas Viluckas surinko 10.32% balsų, o ULL atstovavęs Nerijus Stasiulis gavo 3.88%, sumoje tai būtų 14.20%, o išėjimas į antrą turą šioje apylinkėje kainavo nei daug, nei mažai – 14.44%. Kas galėtų garantuoti, kad esant vienam, o ne dviem kandidatams rinkėjai nebūtų primetę tuos trūkstamus 0.24% ? Panaši situacija mažesne ir ne tokia skausminga apimtimi pakartota ir Baltijos apygardoje, kurioje vienas iš veikiančių personažų buvo ir šių eilučių autorius, jau nekalbant apie tą auką, kurią padarė Audrius Nakas, praktiškai užleisdamas Senamiesčio rinkiminę apygardą jau minėtam G.Songailai, sugebėjusiam surinkti „net“ 4.66%, apie kuriuos jau rašiau. Pastebėsiu, kad pats A.Nakas buvo taip gerai pareitinguotas aukštyn, kad iš 39 pozicijos, kur jį nukišo išmanieji Drąsos kelio strategai, pakilo į dešimtą poziciją ir jei Drąsos kelio vienmandatininkams bent jau pusėtinai seksis II ture, turi realius šansus atsidurti Seime.
Ėjimas mūšin be rikiuotės, kaip tą padarė Drąsos kelias, irgi kažin ar laikytinas geriausia taktika. Matyt, ne veltui tikrieji šių rinkimų nugalėtojai, slapčiomis strategavę būsimų batalijų eigą, taip stengėsi, kad ši partija neįgytų aiškios ir lengvai valdomos struktūros, apie kurią dar partijos kūrimosi priešaušryje jos kūrėjams sakė ne vienas gera linkintis žmogus. Akivaizdu, kad į kitą ausį patarinėjančių „specialistų“ balsai buvo ir tebėra įtaigesni. Sekantis skaudus „prabudimas“ dorųjų Drąsos kelio žmonių neabejotinai laukia jau patekus į Seimą, ką galima nujausti iš jau dabar deklaruojamų nuostatų „remti visus to vertus projektus“ ir panašiai – kitaip sakant, ta destrukcija, kuri lydi šią partiją nuo pat pirmųjų jos žingsnių, o greičiausiai dar ir prieš tai, bus praktikuojama ir Seime.
Na, o kompromatais valdomoje šalyje tikrajam valdovui (žr. aukščiau) labiausiai tinkama yra ta partija, kuri tų kompromatų daugiausiai turi ir labiausiai jų bijo – tada ji lengviausiai įtakojama bei valdoma ir šešėlyje tūnančiam lėlininkui tampa geidžiamiausia iš visų galimų. Jūs nesunkiai atrasite, kuri yra pati tinkamiausia iš visų tinkamų.
O tuo tarpu pasveikinkime VSD, taip šauniai susitvarkius su galėjusiais kilti pilietiškumo ir tikros demokratijos pavojais valstybės viduje ir užtikrinusiais nekintantį stabilumą drauge su tęstine emigracija ir kitomis daugmaž įprastinėmis problemomis dar bent keturiems metams. Valio, draugai!
