Eseistą, politikos apžvalgininką Šarūną Navicką kalbina filosofė Daiva Tamošaitytė
Kodėl kandidatuojate į Seimą?
Kantrybė turi ribas, net ir lietuvio. Toliau taip nebegalima, mes nebeleisime.
Kokių problemų būsima Lietuvos valdžia turėtų imtis pirmiausiai?
Reikia tiesiog išgyventi. Mes atsidūrėme ties fiziologinių poreikių – apsirūpinimo maistu, šildymo, etc. – tenkinimo slenksčiu. Štai jas ir reikia spręsti. Jei neišgyvensime – kokia bus kultūrinio paveldo, barokinių bažnyčių ir grigališkųjų choralų prasmė? Kas jų klausys?..
Esate vienas iš dviejų Lietuvos Sąrašo iškeltų kandidatų. Kodėl esate su Lietuvos Sąrašu?
Norėjau būti su plačiausiai mąstančiais. Dabar esu. Sėkmei reikia mažiausiai trijų dalykų: kilnaus ir įkvepiančio tikslo; žinojimo, kaip jį pasiekti ir jėgos plačiąja prasme. Manau, kad Lietuvos sąrašas geriausiai suvokia šią formulę.
Sprendžiant iš jūsų išvaizdos ir biografijos, esate graikiškos patarlės „sveikame kūne – sveika siela“ įsikūnijimas: vienu metu ir kūno kultūros, sveikos gyvensenos žinovas, ir poetas, rašytojas, publicistas. Jūsų taiklūs ir vaizdingi nūdienos socialinio gyvenimo pjūviai spaudoje išties įspūdingi. Kokios vertybės gyvenime jums yra pačios svarbiausios?
Jūsų klausimas labai „komplimentiškas“ Paprastai būna priešingai – „gryniesiems inteligentams“ dažnokai atrodo, kad jei jau žmogus mankštinasi, o dar ir svarmenis pakilnoja – tai jis būtinai yra bukesnis už hantelį. Ne kartą diskutuojant kokia įmantresne tema esu gavęs vieną ir tą patį savo „gilumu“ pribloškiantį klausimą: „Koks jūsų išsilavinimas?“ Tarsi mokymo įstaigos diplomas išties galėtų ką nors lemti. Tokiems paprastai atsakau, kad baigiau vienintelę Lietuvoje universitetinį išsilavinimą teikiančią įstaigą, kurios pavadinime yra žodis „kultūra“ – dabar ji vadinama „Kūno kultūros akademija“. Analogišką diplomą įgijau ir mokydamasis JAV. Ir priešingai – atletų tarpe niekad niekam neužkliuvo tai, kad esu rašantis žmogus. Turėtų būti keista, ar ne?
Tuo tarpu man pačiam atrodė ir tebeatrodo, kad geriausia, kai žmogaus kūnas yra prižiūrimas taip ir tiek, kad jis keltų kuo mažiau rūpesčių – tai yra, būtų funkcionalus ir sveikas. Na, o jei jau ką nors darai daugel metų – tai norom nenorom šis tas ima matytis ir išorėje. Įdomu, kad lygiai tokį patį požiūrį į kūno vietą asmenybės raidoje sutikau Indijoje, bendraudamas su vienu Rišikešo jogu, kuris pirmą kartą gyvenime mane pamatęs vaikštinėjant Gango pakrante pasveikino žodžiais „welcome home“ („sveiki parvykę namo“). Jis sakė, kad kūnas turi būti prižiūrimas taip gerai, kad jo gedimai netrukdytų dvasiai augti. Ir išties, jei lygintume su tokiu primityviu daiktu kaip automobilis, gal ėtume sutikti, kad nėra labai gerai, kai didinat greitį tampa neramu, jog tuoj nulėks ratas ar atsisakys stabdis, argi ne?
Atrodote kaip tikras optimistas. Esate matęs pasaulio. Kaip jums globaliame kontekste atrodo Lietuva ir jos ateitis ?
Save laikau veikiau realistu. Vien tik džiūgauti be jokios priežasties yra vaikų ir šventųjų privilegija – o aš nesu nei vienas, nei kitas. Tačiau kaskart susidurdamas su problemomis, tebeklausiu savęs: „Ką padariau, kad būtų kitaip?“ Dėl to ir dalyvauju rinkimuose. Juk negali tik sėdėti ir burbėti, kaip čia viskas ne taip, kaip reikia, ir vis tiek nieko nedaryti. Tai ir pasirinkau ne niurzgėti, o veikti. Kita vertus, tokiame klaikiame kontekste, kokiame esame atsidūrę, likti nuošalyje tiesiog nebegalima. Kalbu, žinoma, apie emigraciją, kurios mastai viršija stalininius vežimus, kad ir ką beaiškintų dabartinis premjeras apie „iškovotą laisvę emigruoti“. Man „subalansuoto biudžeto“ eilutė neatrodo svarbesnis valstybės gyvenimo rodiklis, juo labiau tikslas, už tai, kaip jaučiasi ir yra priversti elgtis jos žmonės, norėdami kaip nors išgyventi. Ir nespręsti šios – sakykime tiesiai – tautos nykimo problemos, apsimetant, kad jos nėra, mano nuomone, yra niekšiška. Aš ateinu jos spręsti ir džiaugiuosi, radęs bendraminčių, suvokiančių jos mastą ir reikšmingumą. Ar ji išsprendžiama? Manau, kad taip – kitaip kam tada reikalinga tokia valstybė? Na, gal ir išties esu optimistas.
