Kas čia per pavadinimas? – kas nors paklaus. Tiesiog geresnio nesugalvojau apibūdinti temai, kuri pati savaime yra ir absurdiška, ir paradoksali, ir visiškai realistiška vienu metu. Kalbu apie prasmių išplovimą, apie tai, kaip atsiranda sekso skandalai, kuriuose nėra sekso, teisingumas, kuriame nė nekvepia noru išsiaiškinti tiesą, agresija, kuri maskuojasi po tolerancijos kauke bei kitus panašius siurrealizmui priskirtinus dalykus, kurių taip gausu mūsų kasdienybėje. Tačiau kalbant apie daugiau ar mažiau abstrakčius dalykus – na, tokius, kurių nei pasversi, nei išmatuosi – labai lengva manipuliuoti prasmėmis, o štai remiantis medžiaginiais pavyzdžiais apgaulė pastebima daug lengviau – todėl ir pasirinkau tarytum maisto produktą, kuriame tas melas toks akivaizdus.
Ant pakuotės aiškiai parašyta „Krabų skonio lazdelės“ – logiška būtų galvoti, kad tai ir bus gaminys, savo forma primenantis lazdeles, kurios pagamintos iš krabų ir yra to skonio. Na, lazdeles jos išties primena, tačiau krabų jose nėra ir niekada nė neturėjo būti. Mat šie „krabai“ gaminamos iš sojos miltų (augalinės kilmės baltymų šaltinis), sūrymo (toks mirkalas, atsiduodantis žuvimi ir gerokai sūrus) ir maistinių (?) dažų (šie naudojami suteikti gaminiui vaizdinį panašumą į krabų kojas – taigi, pirkėjui apgauti). Produkto sudėtis daugmaž įskaitomai surašyta ant pakuotės, kas nori – teskaito. O šiaipjau tai „Krabų skonio lazdelės“. Jų galima įsigyti bene visose maisto produktais prekiaujančiose parduotuvėse – kiek ten tų „krabų“ niekam nė motais. Ir kodėl tai turėtų rūpėti, sakykime, kokiam produktų grupės vadybininkui, jei nerūpi visoms valstybinėms už šį bei tą atsakingoms priežiūros tarnyboms? Gamintojas rašo „krabų“ – vadinasi krabų, o kad jų ten nėra – kas kam darbo? O už ką algos gaunamos? Et, netaktiškai paklausiau. Tuo tarpu tokie „krabai ir kvarabai“, kitaip sakant įžūliausias melas lyg niekur nieko lydi mus kiekviename žingsnyje ir tampa gyvenimo norma. Žiūrėk, koks nors galutinai „sukrabėjusiomis“ smegenimis „dundukas“ dar pasipiktins – „O ką tu siūlai?“
Jei jau su lengvai patikrinamu ir nustatomu melu yra štai taip, tai ką kalbėti ten, kur prasideda painesni reikalai? Sakykime, teisingumas. Kaip įvardinti tokį reiškinį, kai iš nuožmių veidų ir skustų pakaušių (nieko neišsigalvoju, pažiūrėkite į viešojoje erdvėje esančias nuotraukas) atpažįstami teisininkai, kokiai struktūrai bepriklausytų, graso visomis įmanomomis bausmėmis ir “teisėtu jėgos panaudojimu“ tiems, kuriuos nemaža dalis žiniasklaidos kaip tik ir vadina skustagalviais. Kas tai - mažas netikslumas, į kurį politkorektiškesni autoriai dėmesio neatkreiptų, ar dar kas nors? Apie Garliavą čia nerašysiu, nes pati tema reikalauja gilesnės analizės, negu ją Lietuvoje kas ryžtųsi daryti, bent jau iki šiol. Tačiau vien tai, kad ši situacija egzistuoja, byloja, jog „krabų skonio lazdelių“ esama ir čia.
Skandalai padaromi ten ir taip, kur praktiškai net nėra apie ką burną aušinti. Štai „žaliaakės sekso skandale“ paties sekso (o juk čia ir visa esmė, ar ne?) būta nė kiek ne daugiau, negu tų krabų jų vardo lazdelėse. Tačiau skandalas padarytas ir žmonių biografijose pripėduota... Merginai nepasisekė, o organizatoriai – publikuotojai toliau sau šypsosi į ūsą (čia toks posakis, nieko bendro su, hm, hm...)
Viešosiose erdvėse šitie mūsų smegenis ėdantys „krabai“ irgi veisiasi visu pajėgumu. Kur nepavyksta „išplauti“ pamatinių žodžių prasmių (kad ir tokiu atveju, kaip „tėtis, mama“) jie palengva keičiami kitais. Labiau į vakarus esančiose šalyse jau randami tokie pakaitalai, kaip „parent 1“ ir „parent 2“ (angliškasis „parent“ paprastai nurodo į bet kurį iš tėvų, nenusakant lyties). Taip patyliukais nuvagiant žodžių prasmes perimamas ir visas viešasis diskursas ir akademinės erdvės. Sekantis žingsnis – visi, kas nėra tų erdvių saviškiai, paskelbiami nevertais, be kultūros ar tiesiog „runkeliais“.
Kas galėtų – turėtų? – imtis iniciatyvos ir ką nors daryti, kad visai „nesukrabėtume“? Teoriškai mes tam ir turime politikus, tam ir renkame juos į savivaldybes bei Seimą, tam ir algą jiems mokame. Praktiškai... Praktiškai politikai yra labiausiai priklausoma nuo to, kas vyksta viešojoje erdvėje, visuomenės dalis. Jei toje erdvėje jau įsitvirtino „krabų skonio lazdelės“ – labai maža vilties, kad tribūna bus leista pasinaudoti ir reiškiantiems kitą nuomonę. Ne, ne, cenzūros nėra – bet yra politkorektiškas diskursas. Beje, dar vienas būdas „numuilinti“ žodžių prasmę – tai gimtosios kalbos žodžius pakeisti tarptautiniais. Devyni iš dešimties jų nesupras, o klausti, ką reiškia, bus nepatogu. O vėliau jau bus galima išsiversti reikiamą sąvoką atgal – panašiai yra atsitikę su žodžiu „tauta“, pirmiausia ji virto „identitetu“, o paskui atvirto tarytum atgal, tik jau ne į „tautybę“, o į „tapatybę.
Na, o dabar pats laikas užkąsti sojos miltų, sūrymo ir dažų mišinio, pavadinimu „Krabų skonio lazdelės“. Na ir kas, kad nesveika, užtat dar galima įpirkti, o juk ir pigių kainų akcijos būna...
