Tiek Jungtinė Amerika (United States of America), tiek Susijungusi Europa (European Union) kenčia nuo to, kad jų valdžios aparatai akivaizdžiai nesusitvarko su savo veiklos padariniais. Administravimo (valdymo) bėdos seka viena kitą. Ne taip ir seniai nuo savo perpampusios biurokratijos apetitų ir tingaus neveiklumo nusigalavo „sovietija“. Suprantama, nė vienos sistemos biurokratams nesinori pjauti šakos, ant kurios patys sėdi. Tačiau ir ką nors pakeisti nieko nekeičiant neišeina. O keisti reikia, nes – krizė...
Ta proga sveika prisiminti kitų peraugusių biurokratijų istorines pabaigas. Viena jų savo dienas užbaigė, kai žlugo Sovietų Sąjunga (dar vienas „Union‘as“ – Union of Soviet Socialist Respublics), kita, išsaugojusi Jungtinės Karalystės (United Kingdom) pavadinimą, bet praradusi teritorijas ir didžiąją dalį įtakos, griuvo kiek anksčiau. Atidėjus į šalį visus romantinius – patriotinius lozungus, turėtume aiškiai įvardinti, kad abi minėtosios faktinės imperijos žlugo, neatlaikiusios savo pačių administravimo kaštų naštos. Kalbant kasdiene kalba, tai reiškė, kad jos paprasčiausiai bankrutavo dėl neefektyvaus valdymo, kad toliau išlaikyti tokią įmonę (politinį darinį) nebeapsimokėjo, kad jungiantį „union‘o“ jungą pasidarė per sunku nešti.
Kaip tokie dalykai atsitinka? Kaip nuo, rodos, kilniausios ir pažangiausios idėjos, nuo naujausių technologijų ir mokslo pasiekimų, degraduojama iki socialinio bankroto? Juk negalime nuneigti, kad Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse marksizmas atrodė labai patraukli teorija, kuria žavėjosi ne vienas to laikotarpio intelektualas, o britai savo imperinio klestėjimo laikais valdė pažangiausias technologijas bei pasižymėjo gera organizacija tiek versluose, tiek kariuomenėje ir ypač laivyne.
Atsakymas paprastas – vadybos neefektyvumas abi šias sistemas nuvarė į istorinius archyvus. Aišku, abi agonijos buvo nuožmios ir pakankamai kruvinos, tačiau finalas akivaizdus.
Biurokratija, kaip valdymo modelis, yra universali. Kokia politinė partija belaimėtų rinkimus, pagaliau, koks diktatorius ar monarchas beužimtų sostą, be biurokratijos nė vieni neišsiverčia. Panašiai yra ir įmonėse – be administratorių neapsieina nė viena. Kol administracinis vienetas yra mažas, tol ir biurokratinis aparatas neturi kur neprižiūrimai pūstis. Individualios įmonės atveju, bent jau pradžioje, savininkas dažniausiai būna ir direktorius, ir tiekėjas, ir pardavėjas, o dažnai ir valytojas. Veiklai plečiantis – o tai, kaip taisyklė, laikoma siekiamybe ir sėkme – atsiranda funkcijų pasidalijimas, įmonėje suformuojami padaliniai ir kiekvienas turi savo vadovą. Taip atsiranda pirmoji biurokratija. Valstybės atveju sakykime, kad susiformavo gentys ir įsitvirtino jų vadai. Gentims virstant tautomis ir valstybėmis (įmonių atveju – susivienijimais ir koncernais) atsiranda ir centrinis biurokratinis aparatas. Atkreipkite dėmesį, žemutinės biurokratijos grandys dėl to neišnyko! Kol kas kalbame apie natūralų biurokratijos augimą. Tam tikra prasme, visų pirma organizacine, jis pateisinamas, gal net būtinas, kadangi esant didesnei centralizacijai, o be jos joks stambus darinys negali egzistuoti, reikia ir tikslesnio bei greitesnio informacijos tekėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo ir grįžtamojo ryšio (kontrolės). Taip ir vyksta, kol aparatas neišsipučia tiek, kad ima pats sau trukdyti.
Kodėl taip atsitinka? Biurokratija, tarsi gyvas organizmas, yra itin visli. Noras įsitvirtinti valdžios ešelonuose, kur kėdės minkštesnės, o gyvenimas sotesnis, nei ant žemesnių socialinių pakopų, verčia telkti aplink saviškius, tokią tarpusavyje susijusių asmenų palaikymo grupę. Taip radosi Škotijos „klanai“, Sicilijos „šeimos“, o labiau šiuolaikiniame kontekste – politinės partijos. Juk žinome, kad „politinės partijos siekia valdžios, kaip įrankio savo tikslams pasiekti“. Faktiškai to paties siekia ir kitos mažiau formalizuotos grupės iš kurių biurokratija pati universaliausia. Šitas palaikymo grupių, „savų žmonių“ būrimas vadinamas protekcionizmu. Biurokratijos, kaip reiškinio, viduje, šios grupės konkuruoja tarpusavyje dėl įtakos ir geresnių išlikimo sąlygų, vis labiau augdamos ir pūsdamosi. Štai čia ir prasideda sistemos išsigimimas ir neišvengiama žūtis. Biurokratija, kaip aukštutinę vartojimo nišą užimanti klasė, ne tik nekuria realaus produkto, o tik jį administruoja, bet ir nėra linkusi savęs riboti vartojimo prasme. Ji gali neturėti jokios nuosavybės – patys gudriausi individai taip ir daro, dėl to yra sunkiausiai pažeidžiami – tačiau noriai naudojasi įvairiausiomis privilegijomis, kurių netrunka prisikurti ir kurios apmokamos iš biudžeto. Užtat atėjus metui „veržtis diržus“ visada paaiškėja, kad „valstybės sąskaita“ (skaityk: biurokratijos privilegijų) tie diržai niekaip nesiveržia.
Taip visada atsitinka, kai pradžioje sveika ir gyvybinga idėja išauga iki nejudraus ir inertiško milžino. Šią raidą galime lengvai pastebėti tiek senovės Romos istorijoje, respublikai virstant imperija, tiek šiuolaikinėse JAV, be kita ko perėmusiose net romėnų valstybės simboliką (Kapitolijus, Senatas). Biurokratijos raidos prasme nei Sovietų, nei Europos Sąjungos taip pat ne išimtys. Pastarajai, beje, labiausiai nepasisekė, mat ji paskutinė įšoko į beatodairiško švaistymo sūkurį, kai šis pasauliniu mastu jau ir taip buvo gerokai „išsuktas“ visų pirma federalinės Jungtinių Amerikos Valstijų biurokratijos. Kuo labiau auga ir didėja bet koks darinys (anglakalbiai nesibodi biologinių sąsajų ir vietoje „darinio“ sako tiesiog „body“ – kūnas), kuriam reikia valdytojo, tuo didesnė ir biurokratijos plėtra. Ir jei tą biurokratiją praktiškai neįmanoma sukontroliuoti tokioje sąlyginai nedidelėje valstybėje, kaip Lietuva, galime tik pafantazuoti, kokios galimybės jai atsiveria kurioje nors sąjungoje. Aišku, dėsningumai niekur neprapuola ir kuo greičiau dauginasi parazituojanti populiacija, tuo greičiau ji sunaikina donoro, kurio sąskaita gyvena, kūną.
Įdomu pastebėti, kad patys biurokratai anaiptol nėra kažkokios kvailos ar besielės būtybės, daugelis jų, ypač aukštutinėse grandyse, yra puikiai išsilavinę ir pakankamai savikritiški. Vien posakis „mes visi žinome, ką reikia daryti, bet jei tai padarytume, liktume neperrinkti“ ko vertas! Tačiau dar įdomiau, kad tikrieji biurokratai nebijo, kad bus neperrinkti, nes jie yra ne renkami, o skiriami – pagal kompetenciją ir pažintis, abiem šiems veiksniam papildant vienam kitą. Nesunku suprasti, kuris nulemia, kai siekiant išlikti, buriami lojalūs ir savi.
Oligarchija arba ne rinkos verslininkai
Kaip žinia, biurokratija produkto nekuria. Pinigus, tiesa, gamina, bet jų padengti verte nesugeba ir nesistengia – čia nebe jų laukas, ne jų pupos. Tačiau jų oficialioji paskirtis yra tvarkyti ūkį, tad jei šis galutinai sunyks, nebereikės ir jų. Išlikimo valdžioje meną įvaldę biurokratai suvokia lojalumo vertę ir tai laikydami pagrindine bendrabūvio savybe pasirenka „bendravimui tinkamus“ verslininkus. Šie, nepamiršdami dalintis, imasi šalinti konkurentus ir monopolizuoti ištisas ūkio sritis. Taip nušaunami du zuikiai – sukeliamos paslaugos kainos – o kur dėsies, jei visa elektra (dujos, vanduo, šildymas, etc.) vienose rankose – ir palyginti neskausmingai (jiems, ne mums) atrandamos lėšos, iš kurių mokami „otkatai“.
Nepriklausomi (nelojalūs arba lojalūs kitai grupei) verslininkai nuosekliai išstumiami į užribį, jų įmonės negauna užsakymų, nelaimi konkursų, kurių nuostatai a priori surašomi taip, kad dalyvavimo kriterijus atitiktų vien lojaliųjų klano įmonės. Trumpiau tariant, jų verslai naikinami ir taip paliekami be egzistencinės bazės. Kaip tai veikia krašto ekonomiką? Kam tas rūpi?! Juk biurokratija sprendžia visų pirma savo išlikimo klausimą, o visi kiti dalykai ją domina tik šiuo aspektu ir tai tik toliaregiškiausius iš jų. Daugelis tesugeba aritmetiškai skaičiuodami tikėtis, kad padidinus mokesčius padidės ir biudžetas.
Tuo pačiu tikslu veikia ir visa eilė tikrintojų bei baudžiamąją galią turinčių institucijų. Ši sistema jau irgi gerokai išsikerojusi ir pati virtusi savarankiška biurokratijos atmaina. Kaip tik todėl esama tiek daug viena kitą kontroliuojančių ir tikrinančių iš esmės tą pačią funkciją besidalijančių padalinių – nuo saugumo ir STT iki nesuskaičiuojamų vidaus reikalų sistemos departamentų. Ta pati biurokratijos grupių tarpusavio kova. Suprantama, pati savaime kova dėl valdžios būtų visiškai beprasmė, jei nebūtų valdinių, kurie ir išlaiko valdančiuosius, mokėdami mokesčius. Atliekant šį faktinių baudžiauninkų nukraupinimą per lojalius verslininkus išlaikoma visai padori veido išraiška, o nelojalūs verslininkai kaip mat paverčiami visų nelaimių šaltiniu ir atpirkimo ožiu.
Tokį valstybinio kapitalizmo modelį pasirinkusi biurokratija, matyt, tikisi, kad atrado aukso vidurį, kai iš draudimų, licencijavimo (oficialioji dalis) bei „otkatų“ (didžioji dalis) gali ir pati neblogai prasimaitinti, ir tuo pačiu rimta veido išraiška kalbėti apie laisvosios rinkos pliusus ir minusus, nors savo iškreiptu reguliavimu (žr. aukščiau) yra ją iš esmės deformavusi. Kaip žinia, laisvė – absoliutus dydis, ji negali būti „iš dalies“, nes tada ji jau nebėra laisvė. Lygiai taip pat yra ir su laisvąja rinka – pradėjus ją valdyti (o istorijoje kitaip dar nėra buvę), ji virsta valdoma rinka ir turi būti įvardijama ir vertinama kaip tokia. Reguliavimo ir po juo paslėpto godumo sukeltas problemas mėginant pateikti kaip nevaldomos rinkos principinius trūkumus, nueinama melo ir demagogijos keliu. Biurokratijos išlikimui toks kelias gal ir tinka (kol nesunoksta eilinė revoliucija), tačiau nei į ūkinę, nei į moralinę gerovę jis tikrai neveda. Laikas nuo laiko nuo valdomo kapitalizmo slystelima į atviros diktatūros režimą (tas pats Sovietų Sąjungos pavyzdys), kur privatus verslas laikomas nusikaltimo rūšimi. Tačiau tokie eksperimentai paprastai vienokiu ar kitokiu būdu baigiasi posūkiu arba į atvirai valstybinį kapitalizmą, kaip Kinijoje, arba mėginimais vaizduoti demokratiją, toliau ją varžant per rinkos valdymą. Pridėkime nemažą dalį demagogijos ir su nedideliais skirtumais turėsime Rytų Europos šalis su Lietuva tame tarpe.
Tarp kitko, senosios Vakarų Europos valstybės nuo šio modelio skiriasi tik tuo, kad iki atvirai diktatoriško modelio stengiasi nenuslysti, o tos, kurios bent viena koja krypteli (pvz. frankistinė Ispanija), ženkliai atsilieka nuo kitų savo gerbūviu. Piliečių laisvės ir teisės visada yra tampriai susijusios su ekonominiais šalies rodikliais ir yra tiesiog, o ne atvirkščiai, jiems proporcingos.
Naivu būtų teigti, kad ši labai punktyriškai apibrėžta sistema veikia tarsi gatvė su vienos krypties eismu. Praktiškai tai kur kas labiau susiraizgęs įtakų ir amžinai kintančių pusiausvyrų kamuolys, kuriame keli stambūs kapitalistai, bankai ir politikų rateliai šoka kadrilį su biurokratijos virtuozais, laikas nuo laiko skirtingai klostantis aplinkybėms, keičiančiais komandas. Svarbiausia neiškristi iš savo lygos.
Stambieji kapitalistai, kartu su politikos elito klubo nariais savo biznį sukantys protekcionistiniais metodais, kaip taisyklė labiausiai nekenčia smulkių ir vidutinių verslininkų, tų tikrųjų rinkos ekonomikos pilkųjų bitučių. Šie jiems yra bene vienintelis trukdis galutinai monopolizuoti viską, net patį gyvenimą. Užvis bjauriausia yra tai, kad veikdami kaip faktiniai monopolininkai, jie vis tiek dedasi laisvosios rinkos veikėjais ir taip siaubingai diskredituoja pastarąją gyventojų akyse. Juk ir pastarojo meto krizė, nors kilo valdomo, jei nesakyti valstybinio, kapitalizmo sąlygomis, įkyriai pristatinėjama kaip laisvosios rinkos principų sukeltas reiškinys.
Demokratija
Kaip žinia, tai pati prasčiausia iš visų politinių sistemų, neskaitant to, kad kitos dar blogesnės.
Teoriškai demokratija suponuoja tautos (turima omenyje politinė tauta), kaip suvereno vaidmenį. Kitaip tariant, visų lygių valdžia privalo atsiskaityti tautai. Šis principas įgyvendinamas per rinkimus ir įstatymų leidybą, o iškraipomas per praktinį valdymą ir poįstatyminius aktus. Kaip tauta gali naudotis siuzereno funkcija ir kiek ja pasitiki, akivaizdu per kiekvienus rinkimus, kai nuosekliai mažėja aktyvių rinkėjų procentas, o dar labiau skaičius. Antruoju atveju neabejotinai suveikia ir emigracijos mastai, o tai savo ruožtu dar geresnis indikatorius, kaip jaučiasi „valdovas“ (rinkėjai, tauta) savo patarnautojų (biurokratijos, visų lygių administratorių) atžvilgiu. Užtat ir kabutės reikalingos šiam jokios realios valdžios neturinčiam „valdovui“ apglėbti...
Jei 141 deputatinį krėslą turinčiame Lietuvos Seime, į kurį susirenka vidutiniškai apie dešimties partijų atstovai, vyrauja tokia painiava, kad „meška galvą nutrūktų“, galima tik įsivaizduoti, kokia „efektyvi“ įstaiga yra Europos Parlamentas, turintis beveik 800 kėdžių, užsėstų 190 įvairiausių partijų atstovų iš 27 Europos Sąjungos šalių. Vargu ar kas patikės, kad toks „kūnas“ yra tiek judrus, kad išliktų nors minimaliai gyvybingas. Tarsi norint galutinai apsidrausti, jis dar yra nuosekliai tukinamas visais įmanomais būdais, pradedant solidžiu atlyginimu ir baigiant begalinėmis privilegijomis, nuo išskirtinių įkainių skrydžiams ir specialiomis automobilių nuomos kainomis iki ne paprastiems mirtingiesiems žinoti, ko.
Taip palepintas išrinktasis deputatas, tegu pirmomis dienomis ir nusiteikęs dirbti jį išrinkusių žmonių labui, labai greitai aptingsta ir pasidaro reikiamas išvadas. Juo labiau, kad protingesnis žmogus ir taip greitai susigaudo, kokios menkos jo galimybes kaip nors įtakoti tokio didžiulio avilio, koks yra Europos Parlamentas, dūzgimą.
Kas gi tuomet priima sprendimus, kuria ir įgyvendina įstatymus, kas prižiūri jų vykdymą, pagaliau, kas juos ruošia, jei pats Parlamentas yra tapęs veikiau butaforija ir demokratijos iliuzija, nei realia jos pasireiškimo erdve?
Yra toks darinys, toks „body“, kaip Europos Komisija. Ją sudaro 27 komisarai – iš kiekvienos šalies Europos Sąjungos narės po vieną. Atrodo, ko daugiau norėti, puikus atstovaujamosios demokratijos pavyzdys?! Yra tik viena smulkmenėlė – visi šie komisarai, ši faktinė Europos Sąjungos elitinė valdymo grupė yra ne rinkti, o deleguoti. Kitaip sakant, jie neatsiskaito, net teoriškai, jokiam rinkėjui, nes jų niekas nerinko, juo labiau neatsiskaito Europos Parlamentui, nes ne jis juos skyrė. Tai reiškia, kad neveiksnusis ir todėl butaforinis parlamentas sau, o reali valdžia sau. Tačiau demokratijos iliuzija vis tiek ne tik palaikoma, bet ir gausiai finansuojama. Toks brangus ir įspūdingas politinis kamufliažas...
Lietuvos atveju komisarę skyrusių valdžios vyrų aktyvioje politikoje nebėra, jie patys save įvardija „mažais žmonėmis ir pensininkais“, valdžioje nūnai siautėja buvę opozicionieriai, kurie tačiau labai smarkiai remia komisarę. Ar ne biurokratijos išlikimo instinktas ima viršų? Kodėl dešinių dešiniausia Lietuvos partija remia kairių kairiausios nomenklatūros į Briuselį deleguotą kandidatę? Greičiausiai todėl, kad biurokratija garantuoja perimamumą netikėčiausiais lygiais ir būdais – argi nematome, kaip vakarykščių nomenklatūrininkų atžalos, vaikystėje į specdarželius vežioti tėvelių tarnybinėmis „Volgomis“ šiandien savo atžalas vežioja tarnybiniais „BMW“?
Aš nežinau, kuo iš Briuselio ar Vašingtono importuota biurokratija patrauklesnė už tą, parvežtą „su saule“ iš Maskvos. Sakyčiau, pastarąją gavome per prievartą, nors kolaboravusių ir tada netrūko, o daugelis suspėjo „pakolaboruoti“ į abi puses. Tuo tarpu tam, kad gautum dabartinę, dar reikia atitikti visą eilę kriterijų, kaip reikiant pasistengti, kol įsisiūlai ir tau leidžiama iki ausų prasiskolinti, prieš tai atidavus praktiškai visą bankų sektorių kitų šalių kapitalui bei „pardavus“ (vėl nė žingsnio be kabučių) savo energetikos ir ryšių flagmanus už simbolinius grašius, o gal ir Judo sidabrinius.
Šiandien galima įtarti, kad paskirtieji, pabrėžiu – ne išrinktieji, Europos komisarai, ši nedemokratiniu keliu į valdžią patekusių žmonių grupė, naudodamiesi savo ryšiais, įtaka, aparatu ir asmeninėmis savybėmis, stengsis užimti patys arba pastatyti savus žmones į tuos postus 27 Europos Sąjungos šalyse, iš kurių bus lemiamas kitų nerenkamų faktinių valdžios elito atstovų skyrimas. Tokiu būdu, formaliai išlaikant demokratijos įvaizdį, bus galima formuoti visą Europos Sąjungos šalių gyvenimą taip, kaip reikės grupei žmonių, kurių ne tik kad niekas nerinko, bet gal nė veido, nė vardo ar pavardės nežino. Beliks kelioms užsispyrusioms šalims nė neskaičius, kaip kad įvyko Lietuvoje, patvirtinti Lisabonos sutartį ir užrašyti, kad Europos Sąjungos konstitucija demokratiškiausia pasaulyje. Gerai pasirausus kokiame buvusio revoliucijos muziejaus sandėliuke, manau, dar rastume panašų užrašą ant papelijusio raudono audeklo – „Tarybų Sąjungos konstitucija demokratiškiausia pasaulyje“. Prisiminus ima pykinti.
Biurokratijos išlikimo refleksai bei gebėjimai akivaizdžiai nepranokstami. Ji atsigauna po visų revoliucijų, uzurpuoja sąjūdžius ir „užsolidarizuoja“ „Solidarnoscz“. Neatsitiktinai lenkų išsivadavimo judėjimo pirmasis asmuo Lechas Walęsa, pasibaigus revoliucinei euforijai, liko visiškame užribyje ir grįžo dirbti elektriku į tą pačią Gdansko laivų statyklą, kurioje pradėjo savo politinį kelią. Postus susigrąžino biurokratai, kam tada bereikalingas romantikas – idealistas? Mūsų Landsbergis, beje, pasirodė gudresnis...
Dieta
Kokia tikimybė, kad idealistinės pastangos, prieš porą dešimtmečių suteikusios mums jėgų stoti prieš sovietinius tankus ir laikytis už rankų Baltijos kelyje, nenuėjo veltui? Tiesą sakant, nedidelė: idealistų – saviveiklininkų dvasinis proveržis paprastai neilgai teišsilaiko prieš profesionalias specialistų pastangas. Tačiau kuo labiau gniaužiama laisva žmogaus valia, tuo labiau silpsta ne tik jo kūrybiškumas, bet ir motyvacija dirbti. Kas dar gali – emigruoja, kas jau nebe – geria arba kariasi vietoje. Brangiai kainuojantis administracinis aparatas ima strigti ir lūžti. Ateina jo pabaiga. Tai gera naujiena, bet tik iš dalies. Nedemokratiniu būdu pasiektos politinės permainos neišvengiamai vėl virsta tironija, kokiais kilniais lozungais ji besikaišytų, todėl reikia saugotis nepasiduoti pagundai gerų tikslų siekti blogais būdais, vaizduojantis, kad tikslas pateisina priemones.
Prisilietus politinės teorijos sunku išsiversti be graikiškų žodžių – „demokratija, oligarchija“, etc. Dieta, pasirodo, irgi vienas tokių. Senuosiuose graikų poliuose dalyvavimas agoroje buvo laisvų žmonių privilegija, teisė ir pareiga. Už tai nebuvo mokama, taigi, tarybos nariai turėdavę išsilaikyti patys. Tačiau tais atvejais, kai koks narys negalėdavo to padaryti – dėl skurdo, reikia manyti – kiti laisvieji gyventojai susimesdavo šiek tiek pinigų ir skirdavo juos tam žmogui prasimaitinti. Sprendžiant iš to, ką šis žodis reiškia šiandien, pinigų nebūdavę daug.
Dieta – tai ir daugelio ligų, visų pirma nutukimo, to kitų ligų tėvo – gydymas badu. Nėra nė menkiausios abejonės, kad gerokai patižusiai naujųjų laikų nomenklatūrai su visomis jos pseudo vertybėmis, reklamuojamais vartojimo įpročiais ir sintetiniu gyvenimo būdu tai būtų tikras išsigelbėjimas ir šansas atkurti savo „body“ lieknu ir stangriu pavidalu. Diržų veržimas tiems, kurie ir taip siauru liemeniu, nutukusiųjų tikrai neišgelbės.
Žinoma, tikėtis, kad eurobiurokratai bei profesionalieji jų pusbroliai ir pusseserės Lietuvoje bei kitose 26 Europos Sąjungos šalyse ryšis išties pasilaikyti dietos, o ne tik kalbės apie būtinybę nusimesti svorio – juk žinote, kaip būna – gana naivu. Jiems, kaip ir daugumai netinkamą gyvenimo būdą pasirinkusių ir pasekmėje aptukusių piliečių reikės padėti. Kaip žinia, geriausia pradėti kiekvienam nuo savęs – juk jei kiekvienas padėsime pats sau, tai visiems bus padėta!
Ir gyvensime draugiškai liekni ir gražūs demokratinėje ir bemaž ekologiškoje Europoje! Geras pavyzdys užkrečiamas, žiūrėk, netruks ne tik toliau į Vakarus, bet ir į Rytus išplisti.
Šarūnas Navickis
