Šiandien Seime paskelbta Lietuvos sąrašo idėja. Tai toks sąrašas, kurį sudarys visi neabejingi savo ateičiai žmonės (būtent taip – nes mūsų ateitis ir yra Lietuvos ateitis). Sąrašas yra atviras ir bus sudaromas ne partiniu – nomenklatūriniu principu, o pagal piliečių siūlymus. Labai tikiuosi, kad jame vaidmens nevaidins nei formalūs apdovanojimai, nei turimi turtai, nei moksliniai laipsniai, nei kitos formalios, bet nebūtinai esminės vertybės. Tuo būdu šis sąrašas įgyja galimybę tapti visiškai kitokiu – visų pirma jau paties sudarymo principu ir, žinoma, vertybine orientacija.
Visa tai miniu dėl to, kad šiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodė dar bent du sąrašai, mirgėte mirgantys pakankamai žinomomis pavardėmis, daugiausia iš akademinių sluoksnių.
Vienas jų – „piliečių ir jų palikuonių“ (taip jie patys įsivardijo) bent keturiasdešimties pavardžių rinkinys, kurių absoliuti dauguma išsidabinę visokiais „prof. hab. dr.“, o kas neturi „prof.“ tai bent jau „doc.“ – visai kaip kadaise dabar jau velionis „gensekas“ L. Brežnevas puošė ordinais savo krūtinę oficialiomis progomis. Tai gal ir šitie yra suvaikėję iki panašaus laipsnio, kaip tas „gensekas“ gyvenimo pabaigoje? Kai kurie – galbūt, bet dėl visų, naudojant akademinę raišką „in corpore“, taip tvirtinti nebūtų tikslu. Štai prof. hab. dr. Leonidas Donskis šiomis dienomis Europos Parlamente skaitys pagrindinį pranešimą Žmogaus teisių klausimu – išeitų, kad net labai veiksnus. Galime nujausti, ką pasakys – Lietuvoje bloga būti žydu ir gėjumi ar kaip nors panašiai. Na, gėjumi būti yra iš principo blogai, nes taip paneigiama prigimtis ir gamtos dėsniai, o tai į gerą niekad nevedė (su įstatymo raide čia nieko bendra), o dėl buvimo žydu profesorius galėtų kaip nors sužinoti, kad Lietuvoje tautybė nėra laikoma nusikaltimu, lygiai kaip neturėtų tapti ir atleidimu nuo bausmės, jei nusikalsti. Tuo tarpu galima nesunkiai rasti pavyzdžių, kaip tik tą prieštarą ir patvirtinančių – įsivaizduokime, kas būtų dėjęsi, jei koks nepraustaburnis lietuvis „aktorius ir žurnalistas“ imtų ir viešai išdergtų kurį nors Izraelio politiką, saugok Dieve – prezidentą. O Lietuvoje štai išdergia – ir nieko, žodžio laisvė. Kiek čia suveikė tautybės faktorius, spręsti nesiimu.
Sąrašas žėri ir daugiau pavardžių su regalijomis – tai dabartinis „dvaro istorikas“ Alfredas Bumblauskas bei kitas ne mažiau pasižymėjęs „dvariškis“ politologas Raimundas Lopata, garsumu garsėjanti filosofė Nida Vasiliauskaitė, „istoriškai iškilios“ pavardės bei skambių titulų nešiotojas kultūrologas Tomas Venclova ir dar visas būrys panašaus raugo bei rango žymūnų, kuriuos ar paminėsiu čia, ar nepaminėsiu – vis tiek, manyčiau, įsižeis (kitas variantas – apsimes nepastebėję, juk jiems žmogus be regalijų yra „ne tas lygis“).
Kaip gi jie visi atsidūrė viename sąraše? Ogi paprastai – mat draugiškai smerkia Lietuvą (jie sako „didelė moralinė klaida“) už tai, kad toji drįso parodyti minimumą pagarbos perlaidojant Laikinosios vyriausybės vadovo a.a J. Brazaičio palaikus. Pretekstas – negynė žydų nuo nacistų. Kad tieji, „atokupavę“ Lietuvą iš čia jau šeimininkavusio sovietinio okupanto, jokios kitos valdžios, išskyrus savo, nepripažino, neįdomu. Užtat įdomu kitkas – J. Brazaitis, kiek žinia, nebuvo joks „sisteminis politikas“ nei partinis funkcionierius, jis tiesiog nestovėjo po medžiu kai buvo labiausiai reikalingas Lietuvai ir darė tai, ką leido jo išgalės. Kaip tik tokie žmonės ir yra patys pavojingiausi visų laikų ir visokiausio plauko „sistemininkams“ nei pasaulio dalintojams, kokiu vardu jie besivadintų – valstybininkais ar dar kaip nors. Panaši situacija subrendo ir dabar, kai „sisteminės partijos“ su savo „sistemomis“ taip nuvaldė kraštą, kad jame neliko vos ne pusės gyventojų...
Laimei, esama ir dar vieno sąrašo ir jame matau tuos, kurie laikosi priešingos nuomonės. Nenuostabu, kad ir savo pavardžių jie nekaišo moksliniais vardais bei laipsniais – o juk galėtų, gal net labiau už pirmuosius. Tarp pastarųjų ir akademikų, ir profesorių, ir nusipelniusių, ir apdovanotųjų išties apstu – paminėsiu tik kelis, kadangi sąrašas pakankamai ilgas: A.Buračas, R.Ozolas, V.Radžvilas, N. Sadūnaitė, A.Šliogeris. Ir jokių titulų nereikia, vardai kalba patys už save.
Štai pagrindinis jų pasirašyto teksto teiginys:
“Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus."
Kaip tik minimas dvigubų standartų taikymas visame kame ir griauna pasitikėjimą valstybe, o juos stumiantys asmenys, kokiais skambiais vardais ir laipsniais bedangstytų savo užmačias, yra Lietuvos valstybingumo duobkasiai. Duobkasiai tos Lietuvos, kurią dramatiškomis – jei ne beviltiškomis – aplinkybėmis stengėsi atkurti Laikinoji vyriausybė su J. Brazaičiu priešakyje.
Labai panašią, tik dar ne tokią tragiškai kruviną, padėtį turime ir dabar. Ir vėl atsiranda žmonių, drįstančių stot „prieš negandų marias“ ir kviečiančių mus į Lietuvos sąrašą – nelikime tam kvietimui kurti. O čia pat, patenkinti savo būtimi ir buitimi – šia gal net labiau, ką nedviprasmiškai rodo ne vieno ir ne dviejų iš jų tarpo pūpsantys pilvai ir putlūs žandai – „piliečiai ir palikuonys“ juodina mūsų praeities siekius turėti savo šalį lygiai taip pat, kaip ir dabar kad dergiama viskas, kas neleidžia galutinai sužlugdyti Lietuvos savarankiškumo.
Lietuvos tauta nėra kuo nors kalta ar juo labiau kaip nors menkesnė už tuos, kurie pasiskelbė elitu ir nereikia vaizduoti, kad mes – tai nesusivokianti minia. Lietuvos sąrašas – gerokai platesnis ir talpesnis reiškinys, nei tai, ką iki šiol pasipūtę ir rimti veidai vadino „patvoriu“ ir „violetine minia“. Po viešo Lietuvos sąrašo idėjos pagarsinimo ir vertybinių nuostatų pristatymo Seime galime tikėtis, kad remdamosi laisva piliečių valia pačiomis geriausiomis proporcijomis susivienys visos pažangios jėgos nuo Garliavos iki Vilniaus, ir tai reikš senosios ir naujosios nomenklatūros saulėlydį - ir visuomenės aušrą.
