Sergejus Maslobojevas-Kuvalda puikiai supranta, koks painus gali būti likimas ir kaip atkakliai reikia siekti savo svajonių. Visai neseniai jis dar dirbo Norvegijoje ir buvo beveik pamiršęs savo sportines svajones, tačiau netikėtas skambutis grąžino klaipėdietį ten, kur jam buvo lemta būti – į kovų ringą. Tąkart, 2009 m., sulaukęs agento skambučio jis dirbo statybose, sportą palikęs už nugaros. Tačiau po pasiūlymo kautis su kovos menų žvaigžde Jeffu Monsonu prasidėjo ilga kelionė po pasaulį ir pirmąsias podiumo vietas.
Dabar Sergejus gali pasigirti kikbokso pasaulio čempiono vardu, yra daugybės tarptautinių turnyrų nugalėtojas. Kuvalda sportuoja ir treniruoja kitus „Sparta gym“ sporto salėje. Savo gyvenimo patirtį jis perduoda jauniesiems kovotojams, kuriems padeda įvairiais gyvenimiškais klausimais. Bendraudamas su jaunimu, matydamas jų gyvenimą, problemas iš arti ir prisimindamas savo paauglystę, Sergejus norėtų, kad kuo daugiau jaunimo išvengtų gatvėje tykančių pagundų ir rinktųsi teisingą gyvenimo kelią bei turėtų tikslą. „Kiekvienas žmogus privalo turėti tikslą, be tikslo jis tesiog „vaikščiojantis lavonas“. Nebijokite klysti, nebijokite sunkumų, neįmanomų dalykų nėra. Užsibrėžkite tikslą ir jeigu sunku nuo kažko pradėti, pradėkite nuo sporto salės“, – sako čempionas.
Kaip prabėgo tavo jaunystė? Buvai kaip kiekvienas paauglys, neišvengęs vienokių ar kitokių nemalonumų?, – sportas.info paklausė S. Maslobojevo.
Mano jaunystė prabėgo gana audringai. Gimiau Klaipėdoje ir nuo vaikystės iki paauglystės su tėvais tris kartus kraustėmės į skirtingus gyvenamuosius rajonus, dažnai keisdavosi draugai ir visada kieme atsirasdavo vyresni ar mandresni. Jie labai gudriai įviliodavo į kokią nors veiklą, kuri privesdavo prie nemalonumų, už kuriuos vėliau būtinai gaudavau nuo tėvų diržo. Kada atėjai į protą ir supratai, kad norint kažką pasiekti, turi atiduoti visą save?
Visų pirma, kai 15–os metų pamačiau, kad visas kiemas ritasi į apačią, rūko, geria, pradeda svaigintis, supratau, kad man reikia susirasti veiklos, kuri atitolintų nuo viso to. Iš pradžių tai atrodė smagu, linksma ir kieta, bet vėliau atsivėrė mano akys ir supratau, kad man reikalingas sportas. Tada atradau sunkiosios atletikos salę bei nuostabų žmogų ir trenerį Viktorą Gerasimovą, kuris ilgą laiką mane auklėjo ir stengėsi įkrėsti proto, kas yra kas ir kaip viskas turi būti, už ką jam esu labai dėkingas iki pat šios dienos. Su trenerio pagalba vis mažiau bendravau su senais draugais ir labiau pasitraukiau į sportą, kol galiausiai 17-os metų supratau, kad jei noriu rezultatų, tai turiu arti iš visų jėgų. Po pusės metų pirmą kartą tapau Lietuvos jaunimo sunkiosios atletikos čempionu, ir labai mažai trūko, kad pagerinčiau tuometinį Lietuvos rekordą.
Kokias dabar matai jaunimo bėdas?
Tas pačias, kaip ir mano laikais. Taip pat - žiniasklaida, kuri skleidžia tas nesąmoningas vakarietiškas madas, vyresnių draugų įtaka ir internetas. Jaunimas nebenori taip sportuoti ir siekti aukštumų kaip anksčiau. Dabar daugumai daug svarbiau po kelių treniruočių užsirašyti „Facebooko“ paskyroje, kad jis sportininkas ir įkelti kelias nuotraukas iš salės, o tą patį savaitgalį su draugais dalyvauti vakarėliuose ir vėl įsidėti nuotraukas, kaip jie smagiai svaiginasi gėrimais ir ne tik. Ar dažnai sulauki ateinančių treniruotis paauglių, kurie taip bando išspręsti savo problemas?
Būna ir tokių atvejų, bet laikui bėgant stengiuosi įskiepyti jaunimui, kad tai, ką mes mokomės salėje yra taikoma sporto varžybose ir savigynos tikslams, tikrai ne problemų sprendimui. Visada primenu mokiniams, kad svarbiausias raumuo ne bicepcas ar presas, o tai, kas randasi jų galvoje, ir tai yra didžiausia jėga, tik reikia mokintis ja naudotis. Gal pasitaikė tokių atvejų kai kas nors atėjo ir pasakė, kad nori treniruotis tam, kad pakeistų gyvenimą?
Na, vyresni dažniausiai sako, kad kalnų jie nežada nuversti, bet nori pakeisti aplinką ir išlieti visą susikaupusį negatyvą, kas jiems sėkmingai pavyksta. Jaunimas kartais ateina su vienais ketinimais, o vėliau tie ketinimai ir pasaulėžiūra pasikeičia. Yra ir tokių, kurie tikisi, kad kovos menai pakeis jų gyvenimą. Esi sakęs, kad treneris turi būti kaip antras tėvas. Kokiais klausimais padedi savo auklėtiniams?
Įvairiais, pradedant sporto klausimais ir baigiant santykiais su antra puse ar tėvais. Tenka pabendrauti apie daug ką ir patarti kiek įmanoma nuoširdžiau, nes žinau, kad jiems mano atsakymai yra labai svarbūs.
Ar yra tekę „traukti paauglį iš gatvės“ ir mėginti jį atvesti į teisingą kelią?
Taip. Kartais matau, kad vaikas tikrai geras auga, bet pasiduoda draugų provokacijai ir meta sportą, keičia jį į vakarėlius, o jie, ypač jaunam amžiuje prie gero nepriveda. Būna ir tokių, kurie tesiog neturi už ką sportuoti, tai visada stengiuosi derinti tą klausimą su kiekvienu idividualiai. Tesiog labai norėtusį matyti pilnas sporto sales nei kampais be tikslo gyvenime slankiojančius jaunuolius. Kaip, tavo manymu, apskritai tai reikėtų daryti?
Sportas yra galingiausia valstybės žinomumo pasaulyje didinimo priemonė. Kovos menai yra ypač populiarus sportas visame pasaulyje. Kikbokso varžybos vyksta vos ne kas savaitgalį visoje Europoje, jas transliuoja televizija visame pasaulyje ir kaip smagu, kai per tas transliacijas gali stebėti ir mūsų trispalvę. Tad pagrindinis dalykas, kurį reikėtų padaryti, tai valdžiai padidinti finansavimą sportui. Taip mes galėsime pritraukti daugiau jaunimo į sporto sales siūlydami jiems galimybes dalyvauti varžybose užsienyje ir pamatyti pasaulį, tuo pačiu mūsų šalies žinomumas bei „veidas“ kaip pajėgios respublikos, padidėtų. Dažnai duodi patarimų savo mokiniams remdamasis savo gyvenimo patirtimi?
Įvairiai, kai dalinuosi savo patirtimi, stengiuosi paaiškiinti savo ambicijas ir klaidas, kad jie jų nekartotų. Taip pat dažnai naudojuosi kitokia patirtimi, perskaityta iš skirtingos šiuolaikinės literatūros ir panašiai. Kokią žinutę norėtum perduoti tiems jaunuoliams, kurie savo jaunystę švaisto gatvėje?
Norėčiau nuoširdžiai jiems prisipažinti, kad kadaise buvau ten pat, kur ir jie, ir dėkoju Dievui, kad pamačiau, kaip skaudžiai klydau taip švaistydamas savo gyvenimą. Kiekvienas žmogus privalo turėti tikslą, be tikslo jis tesiog „vaikščiojantis lavonas“. Nebijokite klysti, nebijokite sunkumų, neįmanomų dalykų nėra, užsibrėžkite tikslą ir jeigu sunku nuo kažko pradėti, pradėkite nuo sporto salės: tvirtas kūnas, žvalus protas, sveika siela, štai jums pirmas žingsnis, o vėliau jūs patys suprasite, kur veda jūsų kelias. Sutinki, kad sportininkai atlieka didelę misiją savo elgesiu, rodydami tinkamą pavyzdį jaunimui, esantys tam tikra siekiamybe ir idealu?
Be abejo, ypač jei tu esi kažkam autoritetas, tai tikrai tavo elgesys yra didžiausias pavyzdys, juolab jaunimui. Tuo pačiu noriu priminti, kad visi esame žmonės ir visi darome klaidas, svarbiausia, kad mes pripažįstame jas ir stengiamės pasitaisyti. Tad jei jūsų garbinamas žmogus kažkada pasielgė nepavyzdingai, tai nereiškia, kad jis tai padarė tyčia ar suklydęs nesigaili to. Klysti yra žmoniška, svarbiausia pasitaisyti ir stengtis nebeužlipti ant to paties grėblio. To linkiu ir mūsų jaunimui, stebėkite daug pasiekusius žmones, mokykitės iš jų imti tik teisingus pavyzdžius ir niekada nepasiduokite sunkumams. Štai tada jūsų gyvenime viskas puikiai susiklostys.
Autorius: Mažvydas Laurinaitis, Sportas.info
