Lietuvą graužia liga – pavydas, mano „Traidenio” vadovas ir savininkas Sigitas Leonavičius.
Nuotekų valymo įrenginių, talpyklų gamybos bendrovės „Traidenis” vadovas ir savininkas S. Leonavičius – tikras džiaugsmas žurnalistui. Pokalbio metu net nepaklaustas atsakė į pusę planuojamų klausimų – tiesiog atsisėdo ir ėmė šnekėti nepalikdamas pauzelės įsiterpti. „Verslininkas, padirbęs Lietuvoje, bet kuriame pasaulio krašte gali būti verslininkas”, – pokalbio pradžioje pareiškė jis.
Nelengva pradžia
Pašnekovas darbo karjerą pradėjo geležinkelio stotyje Vilniaus Aukštuosiuose Paneriuose. Pritrūkęs pinigų negalėdavo sau leisti jų prašyti iš tėvų, todėl su draugais kraudavo traukinių vagonus: „Didžiausias laimėjimas buvo, kai dviese su draugu iškrovėme visą vagoną. Įprastai tai daro aštuoni vyrai.”
Baigęs VISI (dabartinį VGTU) Sigitas pasielgė nestandartiškai ir grįžo į Alytų. Vertėsi kaip išmanė. „Dirbau nuo 6 iki 23 valandos. Pagal specialybę esu inžinierius statybininkas dėstytojas, todėl dėsčiau technologiją, dirbau meistru, prižiūrėjau dirbtuves, vadovavau foto- ir dar keliems kitiems būreliams”, – pasakojo jis
Buvo ir tokių akimirkų, kai jis su žmona Danute („Traidenio” administracijos vadove – aut. past.) vaikui įstengdavo nupirkti dvi dešreles, o jiems likdavo tik po vieną. Tačiau ambicijos neleido palūžti, kol galiausiai tuometinė valdžia pareiškė, kad Sigitas negali uždirbti daugiau nei direktorius. „Tada juos visus gražiai pasiunčiau ir pats išėjau toli”, – sakė pašnekovas.
Pirmieji verslai
Begriūvant Sovietų Sąjungai Sigitas nuomojosi videosalę, vėliau užsiėmė statybinių medžiagų prekyba, įkūrė pirmąją uždarąją akcinę bendrovę, išmoko pirmąsias verslo pamokas, tačiau komercija „pirk-parduok” jo netenkino. Todėl su kolegomis pasuko į šilumos siurblių, statybinių konstrukcijų ir nuotekų valymo įrenginių sritį. „Pirmoji idėja nepasiteisino, antrąją pavogė partneris, todėl teliko trečioji“, – aną laikotarpį trumpai peržvelgia pašnekovas.
„Traidenio” pradžia buvo nelengva. „Atvažiuoji pas klientą apsirengęs kostiumu, nes esi direktorius. Sutari dėl sandorio, klientas nueina, tuomet apsirengi kombinezoną, užsidedi šalmą, pasiimi kastuvą ir kasi. Kas nors stebi, ar klientas negrįžta. Jei grįžta, vėl greitai persirengi ir ateini iš už kampo kaip direktorius. Tie, kurie su kartėliu ir pavydu stebi ką nors pasiekusius verslininkus, to neįvertina – 24 valandos darbo, rizika ir balti plaukai”, – rodydamas į pražilusius plaukus pasakojo penkiasdešimties dar neturintis Sigitas.
Ieško ramybės
Šiandien „Traideniui” puikiai sekasi: daugybė apdovanojimų, įdiegtos vienos moderniausių technologijų Europos Sąjungoje, todėl ir vadovo svajonės kitos.
„Didžiausia svajonė buvo tai, ką dabar darau: turiu paprastą kaimišką sodybą su dzūkiško kaimo fragmentais, – džiaugsmingai dėstė pašnekovas. – Nuvažiavęs pjaunu žolę, sodinu bulves, žmona tvarko daržą. Gal su metais priartėjama prie paprastų žemiškų dalykų: nereikia jokių pinigų, prabangių automobilių, telefonų, kompiuterių.”
Skrybėlės sindromas
Pinigų „Traidenio” vadovas nesureikšmina. Anot jo, laikai, kai pirko viską, ką tik galėjo, – praeitis. Pinigai šiandien tik priemonė įgyvendinti ar pasiekti užsibrėžtą tikslą.
„Turiu jaunus vaikus, jiems reikia automobilių, drabužių, tačiau tai praeina su amžiumi – tai vadinu skrybėlės sindromu. Skrybėlė tinka tik tam tikram amžiui, kai jau pradeda tikti, pasikeičia mąstymas ir vertybės”, – sakė Sigitas.
Šiandien jis vadovaujasi paprasta taisykle: prieš ką nors pirkdamas, mėnesį save nuo to atkalbinėja ir tai dažniausiai pasiteisina.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad taip pat ir versle – jei tapsi verslininku ir pagrindinis tikslas bus pinigai, jų niekada neturėsi: „Tuo atveju versle nepasiseks, nes reikia mokėti prarasti. Reikia šiek tiek verslininkiško altruizmo, šiek tiek ambicijų, energijos ir noro gyventi, siekiant ko nors kito nei standartas.”
Nešok į dilgėles
Norintiesiems tapti verslininkais Sigitas pataria nuogiems nešokti į dilgėles, nes skaudės. Tam reikia pradėti ruoštis iš anksto ir daug mokytis.
„Universitete mokytis yra pigiau ir produktyviau nei mokytis iš gyvenimo klaidų. Mūsų karta išėjo gyvenimo universitetus ir žino, ką tai reiškia. Tad jaunoji karta galėtų tai ne per 23 metus padaryti, bet koncentruotai per 5–6 metus”, – teigė jis.
Taip pat kiekvienam, norinčiam ką nors pasiekti, būtina turėti strategiją ir nesiblaškyti. Pašnekovas dukrai, kuri šiemet eis į dvyliktą klasę, gyvenimo kelią rinktis padėjo paprastai.
„Mano, draugų, kolegų vaikai kasmet dirba įmonėje, – aiškino Sigitas. – Dukra per mėnesį perėjo visas „Traidenio” struktūras: pradedant manimi, sekretore, personalo skyriumi ir baigiant finansais ar teisininkais. Ji turėjo parašyti recenziją, ką kiekviename skyriuje rado ir ką siūlytų keisti. Po viso to pasikeitė santykiai, suprato, ką daro tėvas ir mama, nes seniau įsivaizdavo, kad vadovas gali bet kada išeiti iš darbo.”
Moko manierų
Šalyje gabių žmonių netrūksta, tačiau švietimo sistema, pasak pašnekovo, pasuko lengviausiu keliu: „Aukštąjį mokslą palyginčiau su dvaro mergaičių mokymo manierų. Universitete tų manierų gal šiek tiek išmokstama, nes tokioje aplinkoje bendraujama, o specialistu tampama atėjus į įmonę.”
Jam liūdna, kad Lietuva pasuko socialinių mokslų ir humanitarų ruošimo keliu: „Visi humanitarai gavę diplomus renka braškes ir emigruoja. Lietuvoje trūksta inžinierių, techninių specialistų. Mes jų po Lietuvą su žiburiu ieškome.”
Anot Sigito, šiandien Lietuvai trūksta bendros politinės strategijos, o iškeltas tikslas tapti inovacijų ir technologijų centru jam kelia juoką: „Pirmieji įveikėme krizę, iš ko juokiamės patys. Ar mes iš to paties nesijuoksime, jei perkame technologijas, kurias pasaulis jau keičia naujomis?”
Trukdo pavydas
Pašnekovas mano, kad daug kur lietuviams kiša koją pavydas ir pyktis. Tiesa, daug lėmė istorinės aplinkybės.
„Po Sąjūdžio, prisikėlimo tauta buvo beveik išgijusi, o šiandien beveik visus graužia viena liga – pavydas, – tvirtino Sigitas. – Juo sergama gyvenime, buityje, politikoje, versle – visur. Lietuviui pati geriausia nuotrauka, jei jis kaimyno degančio namo fone nusifotografavęs. Pyktis, neapykanta buvo užprogramuota nuo investicinių čekių, turto grobstymo, prichvatizacijos.”
Verslininkas ragina priimti dabartines gyvenimo sąlygas kaip pagrindą ir mokytis šiomis aplinkybėmis gyventi bei dirbti: „Tada nereikės verkšlenti, skųstis, kad bloga valdžia, įstatymai ar aplinka.”
Sigitas pasigenda teigiamo valstybės požiūrio į verslą: „Koks požiūris per dvidešimt metų suformuotas? Juk verslas visose šalyse yra ekonomikos variklis. Tai mes, kurie ridikėlius auginame, karvę melžiame, pieną perdirbame, turime didelę ar mažą gamyklą, o ne tie, kurie dirba valstybinėse struktūrose.
Prisiminkime Juozo Baltušio „Parduotas vasaras” – pieningą karvę šeima brangindavo kaip pragyvenimo šaltinį. Kiekviena verslo kuopelė yra ta pieninga karvė, duodanti dividendų, iš kurių valstybė gyvena. Pas mus melžė melžė tą karvutę ir iš jos ožka teliko nuvalkiota.
CV: Sigitas Leonavičius
Gimė 1962 m. vasario 11 d.
1980 m. baigė Alytaus 1-ąją vidurinę mokyklą.
1985 m. baigė VISI (dabartinis VGTU).
1996 m. įkūrė UAB „Traidenis” ir vadovauja iki šiol.
Yra inžinerinės ekologijos asociacijos viceprezidentas, Oro turizmo asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarybos narys, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys.
FAKTAI: Bendrovė „Traidenis”
„Traidenis” įkurtas 1996 metais ir buvo pirmoji įmonė Lietuvoje, gaminanti nuotekų valymo įrenginius iš stiklaplasčio. Šiandien bendrovė užsiima talpyklų, nuotekų valymo įrenginių projektavimu, gamyba, montavimu ir priežiūra.
Bendrovėje dirba apie 160 darbuotojų.
Daugiau nei 50 proc. pagamintos produkcijos „Traidenis” eksportuoja į Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą, Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis ir kt.
