Neseniai skaitydamas vieno žinomo ekonomisto straipsnį, kuriame jis atgailauja už pavojingas mūsų šalies ekonomikai klaidas, padarytas jam esant valdžioje, susidarė įspūdis, kad jam taip ir liko nesuvokta skolos sąvoka. Finansinės skolos, valstybės skolos, moralinės skolos prieš tautą, kuri juos išrinko. Pastarieji pareiškimai ekonominėmis temomis mane glumina savo minties seklumu ir siaurumu. Kartais atrodo, kad visi šie „specialistai“ gimę viename buhalteriniame inkubatoriuje, kuriame visas valstybei iškylančių ekonominių problemų sprendimas susiveda į dvi temas – biudžeto išlaidų socialiniams poreikiams karpymą ir mokesčių didinimą. Tarsi apribojus socialines įmokas, o mokesčius pakėlus iki sunkiai protu suvokiamų aukštumų – tapsime pasaulinės ekonomikos lyderiais.
Puiki to iliustracija gali būti žinomo amerikiečių ekonomisto diskusija su vienos kaimyninės šalies Prezidentu, kuris taip ir liko įsitikinęs, kad jo šalis pergyvena ekonominį pakilimą. Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, niekaip negalėjo išaiškinti valstybės vyrui, kad nežymus BVP augimas, esant stabiliam bedarbystės augimui, negali būti laikomas sėkmingu ekonomikos augimo rodikliu, kuris apibrėžia šalies piliečių gerovę, jų galimybę uždirbti ir išleisti savo uždirbtus pinigus.
Viskam yra savo priežastys ir pasekmės. Valstybė išlaikoma dėka piliečių sumokamų pinigų į biudžetą, todėl išrinktos valdžios pagrindinis uždavinys turi būti ne karpyti biudžetą, o sudaryti maksimaliai geras (palankias) sąlygas savo piliečių aktyviai veiklai. Ir tai daryti turint tikslą padidinti gaunamas pajamas į biudžetą. Tai ir yra vystymasis.
Bet jei sukeisime vietomis priežastį su pasekme, tai joks augimas realioje ekonomikoje neįmanomas. Dar nei viena išsivysčiusios ekonomikos valstybė nepasiekė ekonominės galios ir neišaugino konkurencingo eksporto sektoriaus, didindama nepakeliamus mokesčius, visiškai taupydama ir nurėždama socialines išmokas. Negi kas nors tiki, kad mums tai pavyks?
Jei neturime savo naftos gręžinių ir aukso kasyklų, tai visi finansai, kuriais disponuoja valstybė – tai mokesčiai sumokėti jos pačios piliečių ir ūkio subjektų. Net tada, kai valstybė skolinasi iš užsienio – tai irgi mokesčių mokėtojų pinigai, kuriuos jie privalės sumokėti ateityje. Norėdama grąžinti skolą kito šaltinio valstybė neturi, išskyrus mokesčius gaunamus iš jos šalies piliečių ir veikiančių įmonių. Skola, kaip žinia, didėja su palūkanų procentais, kurie taip pat auga su kiekviena diena. Taigi, valstybė skolos padengimui turi vykdyti tam tikrą tikslingą valstybinę programą. Nesudėtinga suprasti, kad galimi tik du keliai.
Pirmasis kelias
Pirmasis kelias – realios ekonomikos vystymas, darbo vietų skaičiaus didinimas (palankios verslui aplinkos formavimas), žmogiškojo kapitalo vystymas (kokybiškas švietimas), uždarbio ir pensijų didinimas, gyventojų skaičiaus augimas (efektyvi sveikatos apsauga), visuomenės stabilumo ir saugumo didinimas (policija, gelbėjimo tarnybos), eksporto didinimas, turtingesnių mokesčių mokėtojų skaičiaus didinimas. Paprasčiau sakant, kuo daugiau galės žmonės uždirbti ir išleisti pinigų savame krašte, tuo daugau pajamų turės valstybės biudžetas. Suprantama, kad nei viena valdžia negali staiga pristatyti fabrikų ar paslaugų teikimo įmonių ir lyg iš nieko sukurti gerai apmokamų darbo vietų. Viskas, ką gali valdžia, tai keisdama apmokestinimo įstatymines normas sudaryti palankias sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui. Tai turėtų būti skatinama ir vystoma kaip pati efektyviausia šalies ekonomikos augimą skatinanti priemonė, jau įrodžiusi ne vieną kartą savo efektyvumą visame pasaulyje. Galų gale, jei biurokratas nesugeba sudaryti sąlygų darbo vietoms kurti (o tik surinkti ir perpaskirstyti mokesčius, naktimis kurdamas keistus įstatymų projektus), tai bent galėtų netrukdyti tiems, kurie tai dar gali ir sugeba padaryti.
Tai, kad smulkusis verslas sėkmingiau atsilaikė prieš krizės pasekmes liudija ir Lietuvos statistikos metraščio 2011 metais puslapiai. 2009 metais kai visos įmonės (be individualiųjų įmonių ir fizinių asmenų, vykdančių ūkinę, ekonominę veiklą) liko be pelno ir „uždirbo“ 6543,9 mln.Lt nuostolį, individualios įmonės sugebėjo gauti 48,3 mln.Lt pelno. O fiziniai asmenys, vykdantys individualią veiklą gavo 1493,2 mln.Lt pajamų*. Kas gali geriau parodyti tuo metu buvusį didesnį efektyvumą? Tie kas formuoja apie pusę kasmetinių biudžeto pajamų mokesčių pavidalu. Už šį indėlį jie nusipelno didesnės pagarbos ir dėmesio savo problemų sprendimui iš valstybinių struktūrų, išlaikomų už jų pačių pinigus.
Antrasis kelias
Antrasis kelias – tinginiaujančios valdžios pasirinkimas, neužkraunant sau galvos skausmo dėl nacionalinės ekonomikos auginimo ir smulkaus verslo vystymo, su buldozerio pagalba, nustumiant visus nuo kelio, didinant mokesčius, aiškinant tai blogėjančia ekonomikos padėtimi (kuri ir blogėja, nes einama šiuo keliu). Tegu patys žmonės sukasi iš tokios padėties tarp didėjančių mokesčių preso... O jei negali, tegu važiuoja į užsienį uždarbiauti, vergauti ir tegu siunčia pinigus savo negalintiems užsidirbti giminaičiams, kad čia likę pajėgtų susimokėti didėjančius mokesčius.
Nenuostabu, kad tokiu keliu einant, mažinamos investicijos į socialinę sferą, karpomi atlyginimai ir pensijos mažiausiai apsaugotiems visuomenės sluoksniams. Tegu miršta tie, kas nesugeba susirasti duonos kąsnio, ar tegu lenda į skolų kilpas, nuo kurių netoli iki tikrų kilpų. Neišvengiama, kad šiuo keliu einant mažėja realios pajamos į šalies biudžetą. Ir vaikui tampa aišku, kad galimybės išmokėti valstybės skolas virstailiuzija... Bet kam jaudintis, jei vieną skolą gali uždengti imdamas kitą ir dar kitą, kol kas dar duoda. O kad šalyje būtų linksmiau gyventi ir niekas nekreiptų dėmesio į valdžios voliuntarizmą vykdoma supriešinimo (supjudymo) politika. Iš pradžių smulkusis verslas apkaltinamas machinacijomis ir mokesčių slėpimu. Supriešinami darbuotojai su darbdaviais. Po to atimamos pensijos ir išmokos iš pensininkų ir daugiavaikių šeimų. Supriešinami gaisrininkai su policininkais, neskiriant pakankamo finansavimo būtiniausių funkcijų vykdymui ir mažinant algas. Tegu kumščiais įrodinėja, kuris vertesnis duonos kąsnio. Tegu ringe kovoja medicinos sesuo su mokytoja, kurios įstaigą (mokyklą ar polikliniką) mieste reikia uždaryti pirmiau... Absurdas?
Kur kas absurdiškiau skamba šiandieninės valdžios aiškinimai, kad smulkiam verslui paramos gana ir daugiau negalima duoti nes prasidės piktnaudžiavimai. Va taip vienu mostu uždengiami visi tie, kurie dar bando išgyventi ir padidinti šalies BVP. O prieš tai dar pareiškiama, kad šalyje sukčiauja visi: nuo pensininko iki maitinamo kūdikio, nekalbant apie, persivalgančius bedarbius ir invalidus, besimaudančius prabangoje ir samdančius namų tvarkytojus. O kur nekaltumo prezumcija? Kur teisinės valstybės pamatinė vertybė, laikyti nekaltais tuos, kurių kaltė neįrodyta teisme?
Vykdyti įstatymus – valdžios aparato prievolė, bausti tuos kurie juos pažeidžia ir padėti tiems kurie dirba sąžiningai. Bet jeigu einama antruoju keliu (darant taip, kad nieko nereikėtų daryti), tai viskas gana paprasta. Vietoj užsiėmimo savo darbu, geriau nubausti visus ir iš karto. Uždrausti viską. O kad nereikėtų kankintis su ekonomika – apmokestinti viską maksimaliu tarifu.
Stereotipai?
Daug kalbama, kad Lietuvoje visuomeninė nuomonė yra per daug negatyvi ir stipriai stereotipinė (nuo sovietinių laikų) ir netgi pasižyminti tam tikra neapykanta apie tuos kurie užsiima verslu. Tai didelė klaida. Juk kiekvienas žmogus yra priverstas kuo nors užsiimti, norėdamas gauti lėšų pragyvenimui. Net jei esi samdomas darbuotojas (nesvarbu ar valstybės tarnyboje ar privačioje įmonėje, tai parduodi savo gebėjimus atlikti tam tikras funkcijas už tam tikrą atlygį. O tai ir yra verslas pačia plačiausia prasme. Būtent valdžios formuojamos stereotipinės pažiūros sąlygoja tokį negatyvų vertinimą, veiklos tų, kurie kuria realią šalies ekonomiką. O ir be to sąlygomis smulkusis verslas patiria didžiausią riziką. Būtent mažosios įmonės rizikuoja visu savo turtu. Joms sunkiau gauti kreditus. Visos jos yra šimtaprocentinės savo šalies patriotės, nes skirtingai nei stambusis kapitalas nepermetė į užsienį nei savo kapitalo nei gamybos. Būtent ant jų krenta valstybės skolos sugražinimo našta kaip šiandien taip ir rytoj.
Lėšų trūkumas investicijoms, vystant ekonomiką ir verslumą – ne pagrindinė problema, kuriant palankų klimatą verslui mūsų šalyje. Daugelis problemų galėtų būti išsprendžiama įstatymų lygyje. Tol, kol valdžia nepriešpastato savęs visuomenei, kuri ją ir maitina. Kai vietoje kaltinimų ir supriešinimų, prasideda vienijimosi ir bendrų interesų supratimo laikotarpis. Paprasčiau sakant, kai prieš melžiant karvę, atsiranda prasmė ją pašerti. Prastas tas šeimininkas, kuris galvoja kitaip.
Nepriklausomai nuo to bus ar nebus antra ar trečia krizės banga, prieš nugrimstant į skolų dugną, dar yra galimybė pakeisti požiūrį į smulkųjį verslą. Tik jo pastangomis galima tikėtis ilgalaikio ekonomikos stabilumo ir augimo, net ir užklumpant sunkiausioms krizėms.
Saulius LAPĖNAS
