Jau gerą dešimtmetį Simoną Krupeckaitę galima vadinti treko karaliene. Savaitgalį tarptautinėse dviračių treko „Grand Prix“ varžybose Australijoje sportininkė kolekciją papildė dar dviem aukso medaliais. Jauna moteris pripažįsta, kad neįsivaizduoja savęs be dviračio, o geriausias vaistas nuo niūrių nuotaikų – sportas. Tiesa, paklausta, ką norėtų veikti baigusi profesionalios sportininkės karjerą, Simona sako: „Būsiu mama“.
Daugelis profesionalių sportininkų sako, kad viršūnėje išsilaikyti yra daug sunkiau, nei į ją įkopti.
Taip, tai tiesa. Visų pirma sunku psichologiškai, ypač kai pradedi jausti stiprų aplinkinių spaudimą, jog privalai išlaikyti lyderio poziciją. Be to, užkopus į viršūnę, konkurencija tampa dar aršesnė, todėl turimų pozicijų išlaikymas reikalauja milžiniškų pastangų. Nugalėti čempionę kitoms varžovėms tampa vienu svarbiausių tikslų.
Savęs turbūt jau nebeįsivaizduojate be dviračių sporto?
Tikrai taip. Dviračių sportas yra nebeatsiejama mano gyvenimo dalis. Net ir po sunkiausių varžybų maratono ilgai ilsėtis negaliu. Pradeda trūkti dviračio. Kadangi mano vyras (Dmitrijus Leopoldas – aut. past.) yra ir mano treneris, dviračių sportas yra persmelkęs mūsų kasdienybę. Apie tai kalbos netyla net ir per atostogas.
Su sportininkais į varžybas neretai vyksta medikų ir psichologų komanda. Jūs dažniausiai vykstate tik su treneriu. Kokius būdus jūs naudojate psichologinei įtampai sumažinti?
Kaip ir daugeliui sportininkų, man yra tekę konsultuotis su psichologu, kurio patarimus vertinu iki šiol. Vis dėlto geriausiai mane prieš varžybas nuteikia ir „manipuliuoti“ manim gali mano treneris bei vyras Dmitrijus. Be to, prieš pat rungtynes mėgstu per ausines klausytis muzikos. Man tai padeda nusiteikti ir susikaupti.
S. Krupeckaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Kokių savybių reikia norint pasiekti dviračių sporto aukštumų?
Visų pirma reikia tvirtai tikėti tuo, ką darai ir mylėti savo sportą. Be to, svarbu ugdyti tiek fizinę, tiek ir psichologinę ištvermę. Dviračių sportas reikalauja „juodo“ fizinio įdirbio, bet norint išlaikyti didelį tempą, svarbu yra ir psichologinė būsena, nusiteikimas. Jei reikėtų išskirti penkias esmines savybes, manau, jos būtų šios: meilė veiklai, geležinė valia, stiprus atsakomybės jausmas, tikėjimas tuo, ką darai, bei ryžtas.
O kaip mityba? Ar yra produktų, apie kuriuos pasvajojate, bet negalite sau leisti?
Dviračių sportas nereikalauja kažkokių itin griežtų dietų ar maisto raciono ribojimų. Egzistuoja vos keli tabu, kurių turi laikytis profesionalus dviračių treko sportininkas. Pyragaičiai, bandelės ir kiti saldumynai, tam tikri garnyrai ir alkoholio vartojimas yra tai, ko aš privalau atsisakyti. Visa kita priklauso nuo treniruočių režimo.
Abu su vyru atsakingai žiūrime į maistą, stengiamės atsirinkti kokybiškus produktus ir maitinantis natūraliu, be kenksmingų konservantų maistu.
Papasakokite, kokia yra profesionalios sportininkės dienotvarkė?
Mano diena dažniausiai prasideda apie septintą valandą ryto. Nubudusi maždaug pusvalandį skiriu mankštai, tuomet laukia lengvi pusryčiai ir pagrindinė dienos treniruotė, kuri prasideda jau dešimtą ryto. Vidutiniškai treniruojamės apie penkias valandas, bet tikslus treniruočių laikas dažniausiai priklauso nuo jų pobūdžio. Taip praeina intensyvioji mano dienos pusė, po kurios laukia pietūs bei ramus poilsis kaupiant jėgas, nes vakare laukia dar viena treniruotė. Vakarinė treniruotė trunka apie valandą ir vyksta maždaug penktą ar šeštą vakaro. Po to vakarieniaujame ir likusį laiką skiriu laisvalaikiui.
S. Krupeckaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Daugelį, atslinkus rudeniui ir žiemai, kai už lango pliaupia lietus ir spaudžia šaltukas, apninka slogutis. Kaip gelbėjatės nuo niūrių nuotaikų?
Aš aktyviai sportuoju, todėl niūrioms nuotaikoms laiko nelieka. Kalbant konkrečiau, sportas kelia tonusą, suteikia energijos, todėl visuomet jaučiuosi žvali ir esu puikios nuotaikos. Tai vienas reikšmingiausių sportiško gyvenimo būdo privalumų.
Kaip geriausiai pailsite po įtemptų varžybų?
Dažniausiai turime kelias dienas poilsio, ramesnio pasivažinėjimo dviračiais. Svarbu gerai pailsėti psichologiškai, nes raumenys atsigauna jau kitą dieną. Varžybų metu vyksta nuolatinis analitinis darbas, todėl po jų norisi pailsinti galvą, trumpam pakeisti veiklą, nukreipti mintis kitur, pamiršti visą turėtą milžinišką krūvį.
Ar matote sportininkių, kurios galėtų užimti jūsų vietą?
Deja, kol kas tokių nėra.
S. Krupeckaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
Ar esate pagalvojusi, ką norėtumėte veikti baigusi sportininkės karjerą?
Baigusi karjerą, galvočiau apie kitą profesiją – mamos.
Ar dviračių sportas sulaukia pakankamo dėmesio krepšinio šalyje? Ar jaučiate stiprų palaikymą Lietuvoje?
Jaučiu sparčiai augantį susidomėjimą dviračių sportu mūsų šalyje. Vis daugiau sirgalių seka varžybas treke ir net mane remiantis „Daumantų“ gamintojos UAB Vesiga vadovas tam atranda laiko. Šiemet sirgaliai iš Lietuvos ypatingai nustebino, kai per Europos čempionatą lietuvių minia buvo antra pagal dydi po Lenkijos, kurioje ir vyko varžybos. Jausmas buvo tikrai įspūdingas.
Kalbino Evelina Machova
