Simona Krupeckaitė džiaugiasi Pasaulio čempionate Danijoje nuskynusi net keturis medalius, bet pripažįsta, kad varžovės turi geresnę techniką ir daug daugiau pinigų, todėl jai tenka ieškoti būdų ir papildomų jėgų, kaip tai kompensuoti.
Be to, mūsiškė pareiškė, kad tai, jog aršiausia jos varžovė Victoria Pendleton iškart po paskutinės rungties – keirino – finišo padavė protestą dėl to, kad neva S. Krupeckaitė pažeidė taisykles ir turi būti diskvalifikuota, rodo tik tai, jog britė, likusi tik antra, liko labai nepatenkinta ir įžeista.
Tiek daug net pati nesitikėjo
„Net nežinau, nuo ko pradėti. Nuo pergalių? Tai būtų lengviausias kelias. Galiu pasakyti, kad tas paskutinis aukso medalis keirino rungtyje – tikrai nuostabus dalykas. Nors jau praėjo kelios dienos, dar net nelabai galiu patikėti tuo, ką padariau.
Tai – vienas iš didžiausių trofėjų per visą mano karjerą. Jis toks pat svarbus, kaip ir pasaulio rekordas“, – savo pasiekimus planetos pirmenybėse įvertino lietuvė.
– Ar tikėjaisi, kad iš Danijos grįši net su keturiais medaliais?, – portalas „Balsas.lt“ paklausė S. Krupeckaitės.
– Į kiekvienas varžybas važiuoju tikėdamasi aukščiausių rezultatų, bet kad šį kartą grįšiu net su keturiais medaliais, nesitikėjau.
– Kas tai lėmė – ar tu tiesiog buvai labai stipri, ar varžovės per silpnos?
– Na, kaip rodo rezultatai, konkurentės buvo ypač stiprios, o moterų treko dviračių sporto lygis sparčiai kyla aukštyn. Turbūt aš buvau labai gerai pasiruošusi.
– Ar ne per daug varžybų tau buvo per tas kelias dienas?
– O ką darysi. Argi būtumėte atleidę, jei būčiau grįžusi tik su dviem medaliais? (šypsosi).
– Kaip vyko pasiruošimas šiam čempionatui?
– Nejaugi čia dabar imsi ir visas paslaptis atskleisi (šypsosi). Bet keirino rungčiai ruošėmės visus metus. Čia svarbiausi – greitis ir ištvermė, o aš tai turiu.
Britei V. Pendleton priekaištų neturi
– Paskutinę čempionato dieną vykusiame keirino rungties finale pusę distancijos važiavai trečia, o paskui staiga šovei į priekį ir išsilaikei pirmoje vietoje iki finišo. Ar tokia taktika ir buvo?
– Taip, taip išėjo neatsitiktinai, tokia taktika buvo pasirinkta iš anksto.
– Antra likusi Victoria Pendleton ir britų komandos vadovai iškart po varžybų padavė protestą, motyvuodami, kad tu paskutiniame rate net du kartus kirtai liniją. Ar taip ir buvo?
– Nežinau. Varžybų metu visko nesukontroliuosi, bet jei teisėjai tą protestą atmetė, vadinasi, laimėjau teisingai.
– Su V. Pendleton esate bene aršiausios varžovės. Ar tokie jos priekabiavimai tau neapkartino aukso medalio?
– Na, jei britė piktinosi, reiškia, jautėsi įžeista, kad pralaimėjo. Tačiau nevadinčiau to priekabiavimu. Tiesiog ji pralaimėjo per plauką ir paskui bandė daryti viską, ką galėjo, kad pakovotų dėl pergalės. Galiu pasakyti, kad ji po varžybų mane pasveikino.
– V. Pendleton po tos nesėkmės pareiškė, kad dabar dvigubai rimčiau žiūrės į keirino rungtį. O kokiai rungčiai tu žadi skirti daugiausiai dėmesio?
– Treniruosimės visoms rungtims. Gal kiek labiau olimpiniam sprintui.
– Tai kiek tada medalių galime laukti iš Londono olimpiados?
– Paslaptis (šypsosi).
Galimybės – nelygios
– Kalbant apie techninę šio sporto pusę, ar prilygsti šiuo požiūriu savo varžovėms?
– Na, geriausios pasaulio dviratininkės turi daug geresnes sąlygas. Jos net gauna specialiai joms pagamintus individualius dviračius, kainuojančius milžiniškus pinigus. Tuo tarpu mano prancūziškas dviratis yra tiesiai iš parduotuvės. Su tokiu važinėja pusės pasaulio sportininkų.
– Ar pasaulio dviračių sporto federacija nedraudžia to?
– Yra tam tikri standartai, kurie turi būti pas visus vienodi – dviračio svorio ir geometrijos. Daugiau galima tam tikras detales tobulinti ir pritaikyti pagal kiekvieną sportininką. Tačiau tai kainuoja labai didelius pinigus ir mes to sau kol kas negalime leisti.
Štai australai, britai, olandai ir vokiečiai sau patys gamina individualius dviračius, o man tenka tai kompensuoti sunkiu darbu treniruotėse. Bet mes patys kalti, kad neturime lėšų technikos tobulinimui.
– Bet šie technikos skirtumai netrukdo tau skinti pergalių ir medalių?
– Kaip kada. Žinoma, norėčiau ir aš turėti aukščiausio lygio inventorių, o dabar kartais kai finiše kaip tik kelių milisekundžių iki pergalės ir pritrūksta, būna labai apmaudu.
Poilsiaus Egipte
– Tavo treneris – artimas žmogus. Ar jis tau daro kokių nors lengvatų?
– Ne, kaip tik drausmės daug daugiau.
– Tavo manymu, kada treko dviratininkės pasiekia savo aukso amžių?
– Net nežinau, sunku pasakyti. Aišku, jaunas kūnas ir organizmas irgi yra stiprūs, bet su metais įgyji patirties bei ištvermės.
Tai pamatėme ir Pasaulio čempionate. Jame dominavo ne jaunos, o kaip tik patyrusios sportininkės. Jaunoms dar trūksta jėgos ir ištvermės, jos visą distanciją neatlaiko psichologinės ir taktinės kovos. O aš kol yra jėgų, tol ir važiuoju.
– Ar tiesa, kad dabar prieš startą jau nebe tu varžovių, o jos tavęs bijo?
– Manau, kad taip. Visgi iš paskutinių trijų pasaulio čempionatų grįžau su medaliais ir tai daug ką pasako.
– Kokie artimiausi planai?
– Neaišku dar. Kažkaip net nesinori galvoti apie kitas varžybas. Dabar šiek tiek pailsėsiu, o vėliau kibsiu į treniruotes.
– Koks bus tas poilsis?
– Ilsėsimės kaip išeis, bet, žinoma, aktyviai, o dabar savaitei su vyru Dmitrijumi Leopoldu išvykstame į Egiptą.
