Po pergalės prieš Dominikos Respubliką įtampa atslūgo. Su žurnalistais noriai bendravęs Šarūnas Jasikevičius daug juokavo, tačiau papasakojo ir rimtų dalykų. „Manau, kad vien tik patekimas yra labai geras rezultatas, nors suprantu, kad lietuviams tai sunku įrodyti, – kalbėjo įžaidėjas, žodį „sunku“ interviu metu pakartojęs kone dešimt kartų.
– Ar galima jau šiandien džiūgauti?
– Džiūgaujam, dar labiau džiūgausim grįžę į viešbutį. Į pliažą? Nėra čia jokio pliažo – pasidarysime savo.
– Šiandien ko gero buvo geriausios rungtynės šią vasarą?
– Taip. Gerai tai, kad mūsų žaidimas gerėjo. Su Nigerija momentais atrodėme prastai, bet šiaip tai su kiekviena diena žaidėme geriau. Dabar dar reikia gerinti kokį mėnesiuką.
– Ar sunku bus grįžti...
– Grįžti bus sunku. Dabar jūs žiūrite labai toli. Reikia mėgautis tuo, ką pasiekėme. Noriu pasakyti, kad tai yra labai didelis pasiekimas. Anksčiau į olimpiadą patekti buvo gana lengva – iš Europos patekdavo šešios septynios komandos. Dabar Europai duoda dvi vietas ir reikia važiuoti į kitą pasaulio galą dėl papildomų. Visi sako, kad nepatekus į olimpiadą būtų tragediją. Ne tragedija. Dabar yra kiti laikai – patekti į olimpiadą yra tikrai sunku. Manau, kad vien tik patekimas yra labai geras rezultatas, nors suprantu, kad lietuviai tai sunku įrodyti.
– Anksčiau sakėte, kad šiemet visos jūsų komandos pralaimi. Pasirodo, kad ne visos.
– Dar nieko nelaimėjome, tik patekome į „main event“ (pagrindinį renginį – aut. past.). Labai sunku. Vakar viena ataka galėjo nulemti viską.
– Anksčiau vos išgirdus varžovų pavadinimą buvo aišku, kad laimėsime. Ar dabar dėl to nėra sunku nusiteikti?
– Žmonėms pasakysi, kad pralaimėjai Nigerijai ar Dominikai... Dominikos trenerių štabas – amerikiečiai, komandoje du NBA žaidėjai. Nigerijoje yra kiek iš NBA žaidžia. Paprastam žmogui pasakysi, kad kažkokiems iš Afrikos pralošėme... Reikia suprasti, kaip sunku 2012 metais patekti į olimpiadą.
– Tai bus jau jūsų ketvirtoji olimpiada. Koks tai jausmas?
– Dar nebuvau Londone. Darbas atliktas, bet velniai žino – reikia išsaugoti formą, sveikatą. Duok Dieve, kad tai būtų ketvirta.
– Forma gali keistis, bet žaidybiniai ryšiai juk niekur nebedings?
– Manau, kad jie turėtų gerėti. Skaičiau europiečių komentarus, kad šis pasirengimas jiems neparankus – tai yra teisybė. Negali taip būti, kad po Italijos, Ispanijos finalų žaidėjai prie mūsų prisijungia savaitę iki tokio turnyro. Čia yra kažkoks absurdas, bet turime dar dvi savaites kažkiek atsigauti, pailsėti, padirbėti ir sustiprinti tuos ryšius. Duok Dieve, kad mūsų žaidimo kreivė eitų tik į viršų.
– Ar vietiniai nesklandumai pridės kažkiek patirties?
– Manau, kad tikrai pridės, ypač kai tuos dalykus praeini pozityviai ir pasieki savo tikslą. Tokie dalykai, man atrodo, tik dar labiau užgrūdina vyrus. Ateityje tai tikrai bus tik į naudą.
– Pasirengimo pradžioje sakėte, kad tik kitą sezoną pamatysite, ar žaidimas rinktinėje buvo geras ar blogas sprendimas. Gal dabar dvejonių mažiau?
– Dar palaukim truputį. Labai sunku mėnesį būti be šeimos, kažkur kitur, kitame pasaulio gale. Žiūrėsime – kol kas visai nieko. Žmonos reikės paklausti.
– Ar pergalės viską atperka?
– Dabar linksma, kaifas – visi sėdime, juokaujame rūbinėje. Iš tikrųjų buvo labai sunku – tiek Hiustone ta aklimatizacija ir nesusižaidimas. Patys matėte, kaip mes atrodėme. Ir derinių bei sistemų žmonės negali taip staigiai išmokti. Dabar yra tikrai labai geras jausmas, kad kažkoks darbas yra padarytas.
