Prieš bandant prognozuoti, kaip šie procesai galėtų vystytis minėtose valstybėse, yra reikalinga tinkamai suvokti viso regiono praeitį. Nuo pat Islamo religijos atsiradimo VII amžiuje regiono kraštuose įsivyravo tradicija gilinti kariuomenės ir politikos bei valstybės valdymo susietumą. Tiesą sakant, vis labiau militarizuotas Islamo religijos pobūdis padėjo šiai religijai išplisti ir į kitus kraštus.
Karinė galia padėjo Islamui išplisti Artimuosiuose Rytuose, Persijoje, taip pat Pietų Europoje bei Indijoje. Ir kuomet naujai užkariautose žemėse būdavo įkuriama musulmoniška valstybė, kariuomenė tapdavo integralia visos politinės sistemos dalimi.
Karinių struktūrų įtaka valstybės valdyme bene geriausiai buvo matoma Otomanų imperijoje, kurios valdovai sukūrė iš esmės naują karinių pajėgų tipą. Šis išsiskyrė tuo, jog kariniai daliniai būdavo formuojami iš musulmonų valdomų Europos kraštų vyrų. Vadinamieji janyčarai (krikščionys vaikinai, rekrūtuoti tarnauti Otomanų pėstininkų daliniuose) tarnauti būdavo pašaukiami iš Europos valstybių, arba būdavo tiesiog pagrobiami iš kraštų, kuriuos kontroliuodavo Otomanų imperija.
Janyčarams nebūdavo leidžiama tuoktis, jie negalėjo turėti ir privačios nuosavybės. Bet nuo tada, kai XVI amžiuje šie apribojimai buvo panaikinti, iki pat XIX amžiaus, kuomet prasidėjo masiniai jų persekiojimai, janyčarai tapo bene įtakingiausia politine ir karine galia tuometiniame Stambule.
Karinių struktūrų dominavimas musulmoniškuose kraštuose tęsėsi iki pat Otomanų imperijos žlugimo XX amžiaus pradžioje. Po Otomanų žlugimo buvusiose imperijos teritorijose įsitvirtino kolonijinės europiečių kariuomenės, kurios tuose kraštuose ir turėjo didžiausią įtaką. Bet kuomet XX amžiuje europiečių kolonistai pradėjo trauktis iš musulmonų kraštų, jų vietą tuoj pat užėmė vietinės karinės galios, pasiryžusios perimti ir politinių sistemų kontrolę.
Taip iki XX amžiaus vidurio vietinės karinės struktūros įgijo didelę įtaką Egipte, Pakistane ir kituose arabų kraštuose. Turkijoje šalies kariuomenė pasiskelbė tuomet jau pasaulietinės Turkijos Respublikos saugotoja. Beje, 1923 metais Turkijos Respubliką įkūręs Mustafa Kemalis Ataturkas ir pats buvo karininkas.
Šiandien ant daugelyje musulmonų kraštų vykstančių revoliucijų ir vėl krenta militaristinės Islamo praeitis šešėlis. Pirmojoje sukilimų stadijoje aktyviausi buvo tie, kurie jautėsi labiausiai nustumti nuo politinio ir ekonominio šalies gyvenimo – jie reikalavo galimybės įsitraukti ir lygiavertiškai dalyvauti šalies politiniuose procesuose. Bet dabar prasideda antroji šių revoliucijų stadija, kuri žymi piliečių pastangas panaikinti karinių struktūrų įtaką politiniams valstybių procesams. Ši kova skirtinguose kraštuose (Egipte, Turkijoje ir Pakistane) pasireiškia nevienodai.
Egipte buvusio šalies vadovo Hosni Mubarako nuvertimą sekęs kariuomenės įsigalėjimas valstybės politinės sistemos transformavimo procesuose paprastų musulmonų ir sekuliarių jėgų yra vertinamas neigiamai. Daugelis egiptiečių nori, kad kareiviai paliktų politiką ir sugrįžtų į savo barakus.
Pasak islamiškosios „Laisvės ir Teisingumo“ partijos (laimėjusios daugiausiai mandatų neseniai vykusiuose Egipto parlamento rinkimuose) atstovo Essamo el-Eriano, su jo partija glaudžiai bendradarbiaujanti „Musulmonų Brolija“ nesitiki, kad iš karinių struktūrų atėję politiniai lyderiai savanoriškai pasitrauks iš valstybės valdymo. Tad reikės kažkokiu būdu įtikinti juos tai padaryti, bet jei tai nesuveiktų, gali tekti panaudoti ir prievartą bei jėgą.
Tuo tarpu Turkijoje veiklos imasi nuosaikių islamistinių pažiūrų partija „Teisingumas ir Plėtra“, siekianti apriboti karinių struktūrų įtaką politiniuose šalies procesuose. Kita vertus, karinės pajėgos ir toliau laikosi pozicijos, jog jos turi konstitucijos įtvirtintą mandatą apsaugoti ir ginti sekuliariąją Turkijos Respublikos tradiciją. Tiesą sakant, Turkijos generolai, siekdami apginti kemalizmo (pasaulietinė Ataturko ideologija, kuri apibrėžė šalies modernizacijos pagrindus) principus, jau keletą kartų atvirai kišosi į šalies politinius procesus.
Kita vertus, iš visų šių trijų valstybių Turkija gali pasigirti sugebėjusi sėkmingiausiai demilitarizuoti savo šalies politiką. Charizmatiškasis Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas sugebėjo veiksmingai įtvirtinti savo įtaką šalies karinėms struktūroms. Be to, Erdoganas netgi įkalino itin įtakingą šalies generolą İlkerą Basbugą, kuris buvo apkaltintas pasikėsinimu surengti politinį perversmą.
Pakistano karinis elitas, šalies politiniame gyvenime sėkmingai veikęs jau daugybę metų, šiuo metu įnirtingai kovoja, jog išlaikytų tvirtas pozicijas valstybės valdyme. Bet karinių struktūrų pozicijos po truputį silpnėja ir čia – Pakistano kariuomenė nesugeba tinkamai prižiūrėti ir kontroliuoti JAV karinių operacijų (tai akivaizdžiai matėsi Osamos bin Ladeno nužudymo operacijos metu), be to, kariuomenė praranda savo išskirtinį vaidmenį Pakistano santykiuose su kaimynine Indija ir JAV.
Nuo Arabų pavasario pradžios buvo nuversti jau keturi ilgai gyvavę autoritariniai režimai, o nemažai regiono politinių santvarkų jaučia vis didesnę grėsmę. Paprastiems arabams tai suteikia vilties, jog jų norai nebebus ir toliau ignoruojami, o pasikeitusi politinė valdžia visų pirma tenkins šalies piliečių lūkesčius. Jei taip nutiktų, tai būtų galima pavadinti tikrąja revoliucija, bet tam, jog šios revoliucijos būtų tikrosios, neužtenka vien nuversti senąjį politinį režimą. Svarbiausia, jog valstybės politiką formuotų ir įgyvendintų tikrieji piliečių atstovai, o ne karinių struktūrų žmonės.
Shahidas Javedas Burki – buvęs Pakistano finansų ministras bei Pasaulio Banko viceprezidentas, šiuo metu užimantis Lahoro Viešosios politikos instituto pirmininko pareigas.