Garsus britų fizikos teoretikas, vienas iš moderniosios teorijos apie juodąsias skyles autorių Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) siūlo iš naujo peržiūrėti vieną iš pagrindinių šios teorijos postulatų – vadinamojo „įvykių horizonto“ egzistavimą juodosios skylės prieigose.
Manoma, kad peržengusi įvykių horizontą nei medžiaga, nei energija nebeturi šansų ištrūkti iš juodosios skylės nasrų. Anot S. Hokingo, toks „įkalinimas“ iš tikrųjų tėra laikinas. O tai reiškia, kad tradiciškai įsivaizduojamos juodosios skylės neegzistuoja.
„Klasikinėje teorijoje teigiama, kad ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos yra neįmanoma, – S. Hokingą cituoja žurnalas „Nature“. – Tačiau kvantinėje teorijoje energijos ir informacijos ištrūkimo iš juodosios skylės nasrų galimybė egzistuoja.“
Viena pagrindinių juodosios skylės savybių – įvykių horizontas, kuris vadinamas ir Švarcvaldo sfera. Jį turi ir „įprastinės“ juodosios skylės (susidarančios dėl gravitacinio kolapso vėlyvojoje žvaigždės egzistavimo stadijoje), tiek supermasyvios juodosios skylės (egzistuojančios galaktikų branduoliuose). Įvykių horizontas – riba, kurią peržengus juodosios skylės gravitacija tampa tokia galinga, jog iš jos ištrūkti galima tik viršijus šviesos greitį. Kadangi šviesos greitis – ribinis, tai, kaip dabar priimta manyti, ištrūkti iš juodosios skylės negali niekas.
Pagal Alberto Einšteino teoriją, astronautas, kirtęs įvykių horizontą, nepajustų nieko – tik vėliau, artėjant prie juodosios skylės centro ir didėjant gravitacijai ) jo kūnas pradėtų temptis, kol galiausiai ištįstų į spagečio pavidalo siūlą ir atsidurtų skylės centro singuliarume.
2012 m. amerikiečių fizikas Džozefas Polčinskis (Joseph Polchinski), remdamasis kvantinės teorijos pagrindais, priėjo išvadą, kad įvykių horizonte turėtų iškilti „ugnies siena“, sudaryta iš didelės energijos dalelių ir spinduliuotės. Tačiau tai prieštarauja A. Einšteino išvadoms. S. Hokingas pasiūlė šį paradoksą išspręsti iš teorijų eliminuojant įvykių horizonto sąvoką.
Anot S. Hokingo, kvantiniai efektai juodosios skylės apylinkėse taip smarkiai iškreipia erdvėlaikį, kad tikslios įvykių horizonto ribos tiesiog negali būti. S. Hokingo manymu, egzistuoja „tariamas horizontas“ (angl. – apparent horizon) – riba, prie kurios iš juodosios skylės ištrūkti besitaikanti spinduliuotė užtrunka, sugaišta laikinai, o ne amžinai. Skirtingai nei klasikinėje teorijoje, šis (tariamas) horizontas tam tikru momentu gali apskritai išnykti, ir tai, kas buvo juodosios skylės „spąstuose“, gali ištrūkti į laisvę.
„Įvykių horizonto nebuvimas reiškia, kad juodosios skylės kaip objektai, iš kurių niekad negali ištrūkti spinduliuotė, neegzistuoja“, – rašo S. Hokingas.
