Prieš septyniasdešimt metų įvyko Lietuvai svarbus istorinis įvykis - 1941 metų birželio 22-28 d. sukilimas. Tačiau pastaruoju metu šis įvykis yra nepelnytai primirštas.
Galbūt taip yra dėl kai kurių mūsų politikų baimės įžeisti žydų tautybės Lietuvos piliečius, nes dar gyva sovietinių kolaborantų ir kagėbistų suformuluota nuomonė, kad 1941 m. birželio sukilimas buvo inspiruotas nacių, o Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) ir Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), susikūręs diplomato Kazio Škirpos iniciatyva 1940-11-17 Berlyne, buvo tik hitlerininkų penktoji kolona. Sekant šia logika, sukilimo dalyviai, dėvėję baltus raiščius, buvo hitlerininkų talkininkai ir žydų genocido vykdytojai. Sovietmetyje oficialioje literatūroje ir spaudoje žodžiai „baltaraištis“ ir „žydšaudis“ buvo sinonimai. Tas teiginys, matyt, daug kam, net ir tikriems patriotams, yra giliai įsirėžęs atmintyje.
Vienas įvykis, užtraukęs „tamsų debesį“ ant Birželio sukilimo ir jo dalyvių, tai 1941 m. birželio 27 d. Kaune įvykdyta egzekucija „Lietūkio“ garažo kieme, kur buvo nužudyta apie 50 žydų tautybės vyrų. Nei sukilėliai, nei juo labiau, LLV nieko bendro neturėjo su šiuo nusiklatimu. Net vokiečių archyvuose rastose keliose nuotraukose matosi, kad kažkokie trys civiliškai apsirengę vyrai, aplinkui ratu sustojus ir viską stebint uniformuotiems vokiečiams, dalbomis pribaiginėja sunkiai sužeistus ir merdinčius ant grindinio gulinčius žmones.
Tačiau ant jų rankovių nesimato baltų raiščių, todėl, galima padaryti akivaizdžią išvadą: ten - ne sukilimo dalyviai. Galiu priminti, kad hitlerinės Vokietijos okupuotose teritorijose žydus žudė specialiūs SS (ne Wehrmachto) padaliniai - Einsatzgruppen, kuriems, žinoma, talkino ir vietinės atmatos. Lietuva – taip pat ne išimtis. Gal būt, kai kurie buvę sukilėliai dėl vienokių ar kitokių motyvų galėjo prisidėti prie žydų naikinimo, tačiau tai, manau, tebuvo retos išimtys ir nereikėtų kelių išgamų sieti su visu Birželio sukilimu, LLV ir LAF.
Apie tai, kad sukilėliai nebuvo žydšaudžiai ir nacių kolaborantai, savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje„ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius, 2010 m.) smulkiai aprašo Juozas Jankauskas: „Birželio 27 d. iš Berlyno grįžus LAF ir LLV paskirtam Krašto apsaugos ministrui div. gen. Stasiui Raštikiui, LLV nutarimu Nr. 5 LGPV, kaip kariuomenės štabas, perėjo div. gen. S. Raštikio žinion. Div. gen. Stasys Pundzevičius tapo mėginamos atkurti Lietuvos kariuomenės štabo viršininku. Netrukus S. Pundzevičiui teko vėl ne itin maloni pareiga – LLV pavedė jam kartu su div. gen. Miku Rėklaičiu sutramdyti 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynes “Lietūkio“ garaže organizavusį nacių inspiruotą ir sukilėlių būrio vadu apsimetusį Algirdą Klimaitį. S. Pundzevičius ir M. Rėklaitis šią užduotį atliko sėkmingai. A. Klimaitis buvo griežtai įspėtas liautis kėlus pogromus ir organizavus žudynes. Kalbėdamas su generolais A. Klimaitis prisipažino vykdęs SS brigadenfiurerio ir policijos šefo gen. mjr. Franzo Walterio Stahleckerio įsakymus, nes jam buvo grasinama mirtimi. Generolai griežtai pasmerkė Klimaičio būrio nusikatimus ir pasiūlė jam išvykus iš Kauno pasislėpti. Atrodo, A. Klimaitis paklausė generolų patarimo, nes po šio pokalbio daugiau viešai nepasirodė".
Sukilimas įsiplieskė pirmają karo dieną - 1941 m. birželio 22 d. ir vyko savaitę. Buvo sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė. Sekančią dieną, t.y. birželio 23 d. 9 val. 28 min. Liudas Prapuolenis per Kauno radiją LAF'o vardu paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir atsišaukimą į lietuvių tautą. Taip pat buvo paskelbta LLV sudėtis: Ministras Pirmininkas – Kazys Škirpa (K. Škirpai tebesant Vokietijoje, ministro pirmininko pareigos buvo pavestos J. Ambrazevičiui), Krašto apsaugos ministras – Stasys Raštikis, Užsienio reikalų ministras – Rapolas Skipitis, Vidaus reikalų ministras – Vladas Misevičius, Švietimo ministras – Juozas Ambrazevičius, Finansų ministras – Jonas Matulionis, Pramonės ministras – Adolfas Damušis, Prekybos ministras – Vytautas Statkus, Žemės ūkio ministras – Balys Vitkus, Darbo ir socialinės apsaugos ministras – Juozas Pajaujis, Komunalinio ūkio ministras – Vytautas Žemkalnis-Landsbergis (kai kurie ministrai buvo pakeisti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo vykdyti savo pareigų). Paskui buvo sugrotas Lietuvos Himnas ir Tautinė giesmė “Lietuviais esame mes gimę„. Po to užgrojo Kipro Petrausko įdainuota plokštelė “Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF signalas Lietuvai sukilti. Tuo būdu kovos su besitraukiančia Raudonaja armija ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotoje šalyje.
Ne visos antisovietinio pasipriešininmo organizacijos buvo susijungusios į vieną centrinę organizaciją LAF'ą. Jau 1940 m. rudenį daug kur, ypač provincijoje, smulkios pogrindžio organizacijos išliko savarankiškos ir išlaikė savo pavadininmus, kaip antai Tauragės apskrityje veikė “Lietuvos apsaugos gvardija„, Šakių apskrityje – “Geležinis Vilkas“, Šiaulių apskrityje – “Lietuvos Laisvės armija„, Žemaitijoje – “Juodoji svastika“. Pastaroji, kaip rašoma Bostone (JAV) išleistoje “Lietuvių enciklopedijoje„,“buvo pasidavusi vokiečių įtakai ir su LAF'u kontaktų nepalaikė„, todėl jos narius iš tikrųjų galime laikyti nacių pakalikais. Kai kuriuose Birželio sukilimo dalyvių prisiminimuose ar dokumentuose, pirmuosiuose LAF'o laikraščio “Į laisvę“ puslapiuose sukilėliai buvo vadinami partizanais ir tik vėliau buvo pradėtas vartoti “sukilėlio„ vardas. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, sukilėlių naudotas baltas raištis ant karės rankos rankovės su užrašu TDA (Tautinė darbo armija) buvo kaip sutartas ženklas vokiečių kariams, kad asmenys su tokiu atributu yra Lietuvos sukilėliai ir taip būtų atskiriami nuo chaotiškai bebėgančių pavienių raudonarmiečių, komjaunuolių ir kitų sovietinių kolaborantų, kurie galėjo būti ginkluoti ir “pridaryti daug bėdos“ sau ir aplinkiniams mėgindami šaudyti į vokiečius.
Naciai, siekdami savo politinių tikslų, ėmė skaldyti ir pjudyti lietuviškas organizacijas. 1941 m. Berlyne buvo įkurta LNP (Lietuvių nacionalistų partija), kuriai vadovavo atsargos aviacijos majoras Jonas Pyragius. LNP vadovybė norėjo, kad LAF prisijungtų prie jų organizacijos. Tuo tikslu 1941 m. rugpjūčio mėnesį buvo suorganizuoti keli pasitarimai, tačiau kai LAF šioms vokiečių kolaborantų užmačiom nepasidavė, jos narius imta persekioti (L. Prapuolenis ir dar kai kurie LAF nariai buvo gestapo suimti, o vėliau įkalinti Dachau konclageryje). 1941 m. Rugpjūčio 13 d. Generalkomisaro Adriano Theodoro von Rentelno įsakymu LLV buvo paleista. Sukilėliai patyrė daug netekčių. Pagal įvairius šaltinius sukilėlių žuvo nuo 2 iki 4 tūkstančių. Gal šie skaičiai taip skiriasi todėl, kad dalis sukilėlių žuvo ginklu kovodami prieš Raudonąją armiją ir komunistus, o kita dalis buvo persekioti nacių valdžios ir galėjo žūti nuo hitlerininkų rankų gestapo rūsiuose ar koncentracijos stovyklose.
Birželio sukilimas reikšmingas tuo, kad buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta nauja nepriklausomos Lietuvos vyriausybė (LLV). Kauno išvadavimas nuo sovietų Raudonosios armijos ir komunistinių kolaborantų, trispalvių vėliavų iškėlimas ir LLV pradėta veikla dar neįžengus vokiečių Wehrmachtui simbolizavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Tokiu būdu lietuvių tauta įrodė savo laisvės siekį ir dalinai reabilitavo smetoninės vyriausybės kapituliaciją, kai 38 tūkstančius karių turinti Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio. Svarbi sukilėlių veiklos kryptis buvo komunistų, komjaunuolių, sovietinių pareigūnų bei pavienių raudonarmiečių, paniškai bėgančių į Rusiją, gaudynės ir areštai.
Tarp šių kolaborantų buvo ir žydų tautybės asmenų, todėl ir yra klaidingai manoma, kad sukilėliai padėjo naciams vykdyti Lietuvos žydų genocidą. Tačiau derėtų atsiminti tokį dalyką, kad “žydų klausimą„ į savo rankas iš karto perėmė hitlerininkai. Jie visus žydus atskyrė ir tvarkėsi su jais “tyliai“ apie tai niekur neskelbdami. O didžiausios represijos ir genocidas prasidėjo nuo 1941 m. rugsėjo mėnesio, kai jau LLV buvo paleista, nes ji trukdė įgyvendinti visus nacių okupantų tikslus, tame tarpe - ir žydų genocido vykdymą.
