Metų nepakako, kad Vilniaus apygardos teismas išnagrinėtų Gaidjurginių bylą. Teismo procesą stabdė ir psichiatrinės ekspertizės.
Isterijos priepuolis
Nors Vilniaus apygardos teismas iš pradžių nepatenkino Virginijaus Baltušio prašymo nepradėti bylos nagrinėjimo ir skirti jam psichiatrinę ekspertizę, vėliau jau patiems teisėjams sukėlė įtarimų jo psichika. Pirmiausia – Apeliacinio teismo teisėjams. Šis teismas, kuriame tuo pačiu metu buvo nagrinėjami Tulpinių skundai, nusprendė skirti psichiatrinę ekspertizę, kad tikrai įsitikintų, jog V. Baltušis yra sveikas.
Keistai V. Baltušis elgėsi ir Gaidjurginių teisme. Jis kelis kartus bandė replikuoti, o viename posėdyje netikėtai pareiškė, jog atsisakąs valstybės paskirto advokato Sergejaus Pelšo, nes nesąs padaręs jokių nusikaltimų ir jam gintis nuo nieko esą nereikia. Netrukus V. Baltušis, nors ir surakintomis rankomis, ėmė vartyti suolus, trankyti į juos galvą. Įsisiautėjęs puolė ir konvojaus pareigūnus, ėmusius jį raminti. Tie galiausiai jį klykiantį vos išnešė iš salės.
Tada isterijos priepuolis prasidėjo ir teismo procesą stebinčiai V. Baltušio sugyventinei Erikai.
Po visų tų cirkų V. Baltušiui buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau tuo metu buvo remontuojamos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus patalpos, o daugiau niekas tokių ekspertizių Lietuvoje nevykdė. Dėl to teismui net teko daryti bylos nagrinėjimo pertrauką.
Grasinimai iš izoliatoriaus
Dar iki paskelbiant pertrauką viename posėdyje valstybiniai kaltintojai paprašė prie bylos pridėti Sigito Gaidjurgio laišką Renato Šadeikio žmonai. Slapta iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus išsiųstame laiške mafijos vadeiva siūlė Renato žmonai, kad ji parodymus duodančiam savo vyrui „apšviestų protą“ ir kad jis jau žinotų, ką galima ir ko negalima kalbėti teisme.
Tačiau moteris pasielgė visai kitaip – tą laišką perdavė teisėsaugininkams. Šie išsiaiškino, kad laišką jai atnešė S. Gaidjurgio sugyventinė Rasa Ramanauskaitė. Pastaroji tikino, jog laišką radusi savo namų pašto dėžutėje. Kaip jis ten atsidūrė, taip ir liko neišsiaiškinta, bet pats laiškas tapo dar vienu įkalčiu prieš S. Gaidjurgį.
Beje, keliuose teismo posėdžiuose dalyvavo ir medikė, kuri stebėjo badaujančio S. Gaidjurgio sveikatą. Maisto jis buvo atsisakęs 2004-ųjų lapkričio 26 dieną – tai padaręs iš protesto prieš esą sufabrikuotą bylą ir prieš esą pernelyg griežtas kalinimo sąlygas. Lukiškėse prie jo kameros nuolat budėjo prižiūrėtojai, nes būgštauta, kad įniršęs mafijos bosas sau ko nepasidarytų. Bijota net išvesti jį pasivaikščioti.
Psichiatrų nuomonė: abu pakaltinami
Į posėdžius buvo kviečiami ir psichiatrai. Teisėjai jų paprašė stebėti teisiamą S. Gaidjurgį, klausyti, analizuoti jo kalbas ir padėti teisėjams nuspręsti, ar šiam teisiamajam reikalinga psichiatrinė ekspertizė.
Vieną kartą tokia ekspertizė jau buvo atlikta. Tada S. Gaidjurgis buvo pripažintas pakaltinamu, bet paskui nuolat skundėsi sutrikusia atmintimi ir sakė, esą pirmojoje ekspertizėje nebuvę įvertinti prieš kelerius metus Latvijoje jo patirtų galvos traumų padariniai.
Po kurio laiko teismas nusprendė pakartotinės ekspertizės S. Gaidjurgiui neskirti. Kai posėdyje dalyvavusi ekspertė paaiškino teismui, kad teisiamojo sveikata jau buvo išsamiai ištirta, S. Gaidjurgis vėl įsiuto. Ekspertę jis apšaukė melage, po to iškoneveikė fotokorespondentus ir televizijų operatorius, galų gale išsiliejo ant prokuroro. Jis vėl rėkė, kad byla esanti sufabrikuota, o prokuroras – kuriantis poeziją. „Kur jūsų tyrime nors viena faktinė detalė?!“ – šaukė S. Gaidjurgis, į šį tekstą įterpdamas necenzūrinių žodžių. „Durnių sistema“, – galų gale reziumavo.
Beje, pakaltinamu ekspertai pripažino ir V. Baltušį.
Nusikalstamas susivienijimas
Kad ir kokių būta kliūčių, per 2005-uosius Gaidjurginių bylos tyrimas gerokai pasistūmėjo. Buvo apklausta šimtai liudytojų, išklausyti ekspertai, peržiūrėta nufilmuota vaizdo medžiaga. Beveik visi tie nusikaltimai, apie kuriuos rašome šiame cikle, buvo įrodyti.
Taigi S. Gaidjurgis kartu su vėliau sulaikant nusišovusiu Alvydu Juodriu bei nužudytu Raimondu Minkumi 1995 metais Klaipėdoje subūrė nusikalstamą susivienijimą. Per kitus 2 metus prie jo prisidėjo Renatas Šadeikis, Arminas Graužinis, Marius Marijošius ir Artūras Damkus.
Nuo pat savo veiklos pradžios Gaidjurginių gaujos nariai buvo ginkluoti ir turėjo sprogmenų, nusikaltimams naudojo specialiai tam įsigytas transporto priemones, laikėsi griežtos konspiracijos.
Gaidjurginiai turėjo specialius telefonus, kuriuos buvo galima naudoti tik skambinant tarpusavyje ir laikantis konspiracijos. S. Gaidjurgis buvo įvardytas „nuliu“, jo dešinioji ranka R. Šadeikis – „numeriu vienas“ arba „dešiniąja ranka“. A. Damkus telefonu buvo pavadintas „numeriu du“, A. Graužinis – „numeriu trys“.
Visi šios gaujos nariai turėjo ir slapyvardžius. R. Minkus buvo vadinamas Jurgiu, A. Juodris saviškių buvo vadinamas Fedia (Benu jį vadindavo kitų miestų nusikaltėliai). A. Damkus buvo vadinamas Antanu, A. Graužinis – Zigmu, R. Šadeikis – Algiu.
Griežta konspiracija
Bendros pinigų kasos grupuotė neturėjo – S. Gaidjurgis tiesiog pagal nuotaiką duodavo pinigų pragyvenimui, užduotims atlikti. Nusikaltimams vis buvo naudojami senesni, neišvaizdūs „Opel“ ir „Volkswagen“ markių automobiliai. Juos pirkdavo S. Gaidjurgis bei A. Juodris. Nupirkus dažniausiai nebuvo išregistruojama – faktiškai būdavo paliekama ankstesniųjų savininkų registracija. Jeigu automobiliai kaip nors „apsišviesdavo“, tuoj pat buvo pakeičiami.
Gaidjurginiams buvo nustatytos griežtos taisyklės: negalima buvo bendrauti su niekuo daugiau, tik su savo grupuotės nariais. Galima sakyti, visi tapdavo psichologiškai priklausomi nuo S. Gaidjurgio. Jeigu pats nedalyvaudavo, jis drausdavo net gaujos nariams vieniems su kitais susitikti.
Buvo numatytos susitikimo vietos – prie parko, kareivinių, kapinių. Jos buvo įvardijamos sutartais skaičiais. Nusikaltimams aptarti, pasislėpti buvo nuomojami butai. Jie buvo parenkami taip, kad būtų geras priėjimas, matomumas, o prireikus būtų galima pasišalinti keliomis kryptimis.
S. Gaidjurgis buvo numatęs viską iki smulkmenų. Jis reikalavo, kad Gaidjurginiai rengtųsi niekuo neišsiskiriančiais tamsiais drabužiais, nešiotų akinius, kepures, užsiaugintų ūsus. Jeigu kažkas paskambindavo į telefoną, skirtą tik grupuotės nariams, SIM kortelės tuoj pat būdavo sunakinamos ir perkamos naujos. Grupuotės nariai turėjo ir netikrus pasus. Pats S. Gaidjurgis turėjo pasą Domarko pavarde.
Žudymas iš idėjos
Per teismo posėdžius buvo įrodyta, kad visų nusikaltimų sumanytojas, organizatorius ir vadovas buvo S. Gaidjurgis. Sulaikant nusišovęs (kaip manoma, S. Gaidjurgio išduotas) A. Juodris buvo artimiausias jo pavaldinys ir kurstytojas daryti nusikaltimus. A. Graužinį S. Gaidjurgis apibūdino kaip labai patikimą, bet jam duodavo mažiau užduočių, nes, pasak vadeivos, tas neturėjęs sugebėjimų.
Už padarytus nusikaltimus jokio atlygio S. Gaidjurgis nemokėdavo, nes, jo nuomone, nusikaltimus reikėję daryti ne dėl pinigų, o iš idėjos, dėl draugystės.
Išdavikams – mirtis
Pasitraukti iš S. Gaidjurgio grupės buvo bemaž neįmanoma. Jis ne kartą visiems buvo sakęs, kad už išdavystę išžudysiąs ir pačius išdavikus, ir jų šeimas. Girdi, jeigu pats negalėsiąs išžudyti, tai padarysią jam ištikimi žmonės.
R. Šadeikis sakė norėjęs kreiptis į teisėsaugos organus, bet bijojęs, nes S. Gaidjurgis ne sykį buvo sakęs, kad turįs slaptų pažinčių aukštuose VRM sluoksniuose. Net bėgti į užsienį R. Šadeikis negalėjo, nes žinojo, kad ir ten jį pasiektų S. Gaidjurgio rankos. Gaujos vadeiva pažinojo daugelį buvusios Sovietų Sąjungos įtakingų nusikaltėlių, su jais bendravo. Ne kartą ir pačioje Klaipėdoje viešėjo rusakalbiai azijietiškos išvaizdos užsieniečiai.
Panašiai kaip R. Šadeikis kalbėjo ir A. Damkus, į grupuotę atvestas A. Graužinio. A. Damkus nežinojęs ką daryti, nes bijojęs dėl savo ir artimųjų gyvybės. S. Gaidjurgis su A. Juodriu esą kontroliavę kiekvieną ne tik jo, bet ir jo žmonos ar tėvų žingsnį. A. Damkus supratęs, kad jei nepaklusiąs S. Gaidjurgiui ar šis bent kuo nors jį įtarsiąs, tai būsiąs tuoj nužudytas tiek jis pats, tiek visa jo šeima, todėl besąlygiškai paklusęs S. Gaidjurgio valiai.
S. Gaidjurgiui bei A. Juodriui žudyti žmones buvo tarsi gliaudyti saulėgrąžas – žudydavo be jokio rimto preteksto. A. Damkus sakė, kad su abiem nuolat būdamas jis ir tegirdėdavęs apie žudymus. S. Gaidjurgiui gyvenimo prasmė esą buvusi tik viena – žudyti žmones. Tam visiškai pritardavo ir A. Juodris. Jiedu vienas su kitu ginčydavosi dėl nužudytų žmonių skaičiaus ir didžiuodavosi savo žmogžudystėmis.
Žilvinas VIZGIRDA
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Atpildo valanda
***
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (1)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (2)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (3)
...
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (27)
