Praėjusiuose „Akistatos“ numeriuose spausdinome pokalbį su Lukiškėse kalinčiu Sigitu Gaidjurgiu (52 m.). Žurnalistą jis tikino, kad yra nuteistas sufabrikavus jo bylą. Šiame numeryje pradedame spausdinti pasakojimų ciklą, paruoštą pagal baudžiamąją bylą.
Pagailėjo nepilnamečio
Uostamiesčio organizuotų nusikaltėlių pasaulio istorija neatsiejama nuo S. Gaidjurgio vardo. Kad ir kurį tamsiųjų jėgų veiklos epizodą nagrinėtume, jis vis vien dažniausiai susijęs su S. Gaidjurgiu ar bent jau jo aplinka.
Iki nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos, S. Gaidjurgis buvo teistas keturis kartus. Pirmą kartą teisiamųjų suolan sėdo, kai jam tebuvo septyniolika – 1975 metais Klaipėdos rajono teismas už vagystes jam skyrė 5 su puse metų bausmę. „Dėl amnestijos, ryšium su tarptautiniais moters metais“ bausmė jam buvo sumažinta perpus ir netrukus jaunuolis jau buvo laisvėje. „Tą pirmą kartą kalėjime sėdėjau tik kelis mėnesius, – puikiai prisimena tuos laikus S. Gaidjurgis. – Dėl amnestijos bausmę sumažino iki 2 metų ir 9 mėnesių, tačiau ir jų sėdėti nereikėjo. Tuo metu man buvo tik 17 metų. Išleistas iš kolonijos, netrukus vėl įkliuvau – plėšiau seifą draudimo inspekcijoje. Už plėšimą Klaipėdos miesto teismas tada mane nuteisė kalėti 6 metus“.
1982 metais S. Gaidjurgis savo teistumų kolekciją papildė dar vienu nuosprendžiu – už chuliganizmą 4 metams nukeliavo į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Šį kartą sėdėti teko „nuo skambučio iki skambučio“. Į Klaipėdą jis sugrįžo 1986 metų vasario pabaigoje.
Jau tada S. Gaidjurgis suprato, kad plėšikaudamas nei kapitalo, nei valdžios neįgysi, o tik beprasmiškai pūsi kalėjime. Tad ketvirtas teistumas – 1999 metais už peilio nešiojimą – 3 mėnesiams ir 10 dienų buvo atsitiktinis. Policija, neturėdama kaip prikibti prie mafijos vadeivos, surado pas jį peilį ir už tai sulaikė. Palangos miesto apylinkės teismas jį nubaudė lygiai tiek, kiek jis iki teismo buvo sulaikytas. Gegužės 21-ąją vyko teismo posėdis, tą pačią dieną jis ir buvo paleistas. 2006-ųjų sausį S. Gaidjurgis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 2008-ųjų spalio mėnesį Klaipėdos apygardos teisme buvo perskaitytas dar vienas nuosprendis – už terorizmą jis buvo nuteistas kalėti 8 metus. Šio nuosprendžio S. Gaidjurgis neišgirdo.
Pašalintas iš teismo salės
Nagrinėjant šią bylą Klaipėdoje, S. Gaidjurgis teismo salėje sukėlė ne vieną skandalą ir už nepagarbą teismui ir prokuroro užgauliojimą buvo visam proceso laikui pašalintas iš teismo salės. Tą dieną, kai buvo skelbiamas nuosprendis S. Gaidjurgis buvo atvežtas iš Vilniaus į Klaipėdą, tačiau atvestas į teismo salę jis vėl šūkavo, kad pažeistos visos jo konstitucinės teisės, piktinosi, kad jam neva priskiriami kitų žmonių padaryti nusikaltimai. Tuomet apsaugininkai buvusį uostamiesčio nusikalstamo pasaulio vadeivą surakino antrankiais ir išvedė. „Negalėjau ramiai klausyti tokių teisėjų, prokurorų ir jų papirktų liudytojų paistalų, – aiškino, kodėl taip elgėsi teisme S. Gaidjurgis. – Su didžiausia apsauga mane tempė per visą Lietuvą, kad perskaitytų nuosprendį už nusikaltimus, kurių aš nepadariau. Nedalyvavau bylos nagrinėjime, neįdomus man buvo ir nuosprendis“.
Klaipėdos apygardos teismas S. Gaidjurgį ir dar šešis jo gaujos narius nuteisė už granatų įmetimą į namą Melnragėje, kuriame gyveno verslininkas Vidmantas U., už automobilio „Mercedes Benz 230“ susprogdinimą ir už kelių žmonių sumušimą. Jo penkiasdešimtmečio išvakarėse, S. Gaidjurgiui teismas skyrė 8 metus, Valdemarui Macevičiui (32 m.) – 11 metų, Artūrui Damkui (39 m.) ir Povilui Skruibiui (32 m.) po 6 metus, Arūnui Kaveckui (31 m.) – 5 metus, Aurimui Norvydui (29 m.) – 4 metus ir 3 mėnesius, Valentinui Kleinovui (29 m.) – 3 metus laisvės atėmimo. Visų gimimo metai nurodyti nuosprendžio skelbimo dieną – 2008-ųjų rugsėjį. Kai kurie teisiamieji jau buvo išvykę iš Lietuvos. A. Norvydas Ispanijoje kalėjo už narkotikų platinimą, P. Skruibys buvo sugautas Švedijoje.
Grupuotės sukūrimas
O dabar sugrįžkime į 1986-uosius, į nusikalstamos grupuotės subūrimo ištakas. Grįžęs iš kolonijos S. Gaidjurgis, laisvėje sutiko savo vaikystės draugą Arūną Šiukštą. S. Gaidjurgis su A. Šiukšta susipažino dar prieš pirmąjį teistumą. Kaip pats S. Gaidjurgis sako: „Buvau tada „malalietka“, o Arūnas kartu su kitais savo bendraamžiais sportavo netoli turgaus. O aš ten gyvenau. Iš pradžių „barakuose“ prie celiuliozės kombinato, o vėliau Sportininkų gatvėje. Mano tėvai anksti išsiskyrė, motina mane metė ir kažkur dingo. Tada pasiėmė tėvas ir pamotė. Mokslai man nelabai rūpėjo, todėl įstojau į Klaipėdos 41-ąją proftechninę mokyklą, mokytis akmenskaldžio profesijos“.
Vaikystėje ir paauglystėje S. Gaidjurgis nebuvo lyderis, laikėsi šešėlyje. Norėdamas prasimanyti pinigų ėmė spekuliuoti. Nepriklausomos Lietuvos laikais S. Gaidjurgis būtų laikomas verslininku, o sovietinėje Lietuvoje tapo spekuliantu, perparduodančiu lapių kailius, metalą ir kita.
A. Šiukšta buvo gudresnis. Jis irgi sėdo už grotų, tačiau ne už vagiliavimą ar chuliganizmą, o už valstybinio turto grobstymą itin stambiu mastu. Sovietmečiu toks baudžiamojo kodekso straipsnis numatė net mirties bausmę. A. Šiukšta tuo metu garsiame Estijos kalėjime „Rumu-3“ „atpylė“ 13 metų. Grįžo užmezgęs daugybę ryšių su Rusijos nusikaltėlių pasauliu ir turintis idėjų, kaip prasimanyti pinigų uostamiestyje. Grįžęs iš kalėjimo A. Šiukšta įsidarbino taksistu. Šis legalus darbas jam sutrukdė tapti „įteisintuoju vagimi“. Pagal šio luomo įstatus laisvėje „įteisintasis vagis“ negali dirbti jokio darbo. Nors A. Šiukšta ir turėjo rekomendacijas ir gal būtų tapęs pirmuoju lietuviu vagių autoritetu, tačiau netapo. Užtat su S. Gaidjurgiu ėmėsi burti kitus už grotų jau sėdėjusius klaipėdiečius ir kurti grupuotę.
A. Šiukšta pradžioje ir tapo naujai besiburiančios klaipėdiškių gaujos vadeiva bei strategu. Tačiau jis šiam vaidmeniui buvo pernelyg demokratiškas, nes visus gaujos narius laikė lygiais, skatino bendrai planuoti visus „žygius“ bei drauge juose dalyvauti, todėl ilgainiui jį nukonkuravo S. Gaidjurgis.
Iš pradžių niekuo iš kitų neišsiskirianti gauja saugodavo uostamiestyje „gastroliuojančius“ aferistus, prie „Albatroso“ parduotuvės specialių „čekių“ („bonų“) turėjusius jūreivius.
Karta užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje apie „Albatroso“ parduotuves jau nežino. Tos parduotuvės buvo skirtas jūreiviams, kurie išplaukdavo į užsienio uostus ir dalį atlyginimo gaudavo vadinamais „bonais“. Už juos jie apsipirkdavo „Albatroso“ parduotuvėse. Liaudiškai jos buvo vadinamos „boninėmis“. Jose jūreiviai galėdavo nusipirkti kitiems piliečiams tuo metu neprieinamų prekių: užsieninių radijo aparatūros, fotoaparatų, suomiškų ar čekiškų baldų, „Wrangler“ firmos džinsų ir net kramtomosios gumos. Prie „boninių“ nuolat sukinėjosi spekuliantai, superkantys iš jūreivių tuos čekius, o vėliau gerokai brangiau parduodantys „Albatrose“ nupirktus čekiško krištolo gaminius ar japoniškus vaizdo grotuvus.
Tarp spekuliantų buvo ir aferistų, kurie vargšams jūreiviams vietoj sutartų pinigų įkišdavo „lėles“. Tuo metu „lėlės“ buvo panašiai paplitę kaip dabar sukčiavimas telefonu. „Lėlė“ buvo padaroma taip: gumele perjuostas pluoštelis pinigų, kur tikri pinigai yra tik viršuje ir apačioje, o vidurys paprasčiausios popieriaus skiautės. Pirkėjas pardavėjui paduodavo tikrus pinigus, o juos suskaičiavus paimdavo atgal į savo rankas, kad tvarkingai sudėtų. Patyręs aferistas akies mirksniu pinigus pakeisdavo. Apgauti jūreiviai net į miliciją negalėdavo kreiptis, nes prekyba čekiais buvo uždrausta.
O ten kur spekuliacija, kur deficitas, nuolat sukiodavosi ir banditėliai, užsidirbdami prie parduotuvių ne tik duonai, bet ir sviestui.
Rugpjūčio 31 d. portale Balsas.lt skaitykite:
Kaip S. Gaidjurgis važiavo į Afriką šaudyti juodaodžių
S.Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu 1
S.Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu 2
Žilvinas Vizgirda
