Gaidjurginių bei Tulpinių įvykdytų nužudymų pėdsakai mūsų teisėsaugininkus atvedė į Latviją. Čia abi grupuotės ir plėšikaudavo.
Prisipirko ginklų
Tuoj po Nauriaus Noreikos-Slidės nužudymo Alvydui Juodriui-Benui iš Latvijos paskambino Audrius Leščinskas, pravarde Leščius, ir pasakė, kad būtų galima apiplėšti tokį latvį, norintį pirkti kontrabandinio spirito.
Tiek A. Leščinskas, tiek A. Juodris buvo prieš kurį laiką išvaryti iš Šiaulių. Dar 1994 metais, kai Šiauliuose prevencine tvarka buvo sulaikyti keli Princai, jų gaujos iždininku buvo paskirtas iki tol šešėlyje nuolat išlikdavęs, bet gaujoje įtakingas Leščius. Kai po metų Princai vėl susirinko – kas iš belangės, kas iš pogrindžio, – paaiškėjo, kad iždas apytuštis. Kur dingę pinigai, A. Leščinskas bendrams dorai paaiškinti negalėjo. Manoma, kad jis kartu su A. Juodriu už tuos pinigus buvo pripirkęs ginklų. Vėliau teisėsaugai Šiaulių apylinkėse pavyko aptikti apie 250 kilogramų jūros mišinio, 11 prieštankinių reaktyvinių sviedinių paleidimo įtaisų ir pačių sviedinių, taip pat automatų ir įvairiausių kitokių ginklų, šovinių. Matyt, Benas ir Leščius už Princų pinigus nupirktus ginklus ketino panaudoti savo tikslams.
Nepatenkinti Princai atėmė iš Leščiaus visą jo turtą, prabangius automobilius ir išvarė iš Šiaulių. Benas tuo metu jau gyveno Klaipėdoje ir veikė su Gaidjurginiais, o Leščius su savo sugyventine Neringa Kudžmaite įsikūrė už Rygos. Ten jis ėmėsi kontrabandinio spirito ir cigarečių prekybos, nevengė ir kitų juodų darbelių. Be to, bendradarbiavo ir su Gaidjurginiais, ir su Tulpiniais.
Pavydėjo turtingo gyvenimo
Taigi plėšti spirito pirkti norintį latvį iš Klaipėdos atvažiavo Sigitas Gaidjurgis, A. Juodris, Renatas Šadeikis, o iš Panevėžio – Virginijus Baltušis, Romualdas Čeponis, Saulius Janonis. Prie plėšimo dar prisidėjo Leščiaus draugas Batonas – Algimantas Čiapas.
Panevėžiečiai su klaipėdiečiais susitiko už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos, o tada visi kartu nuvažiavę į Jūrmalą apsistojo „Lielupės“ viešbutyje. Ten trumpam buvo užsukęs ir A. Leščinskas. Jis šnektelėjo su S. Gaidjurgiu ir išvažiavo.
Tada S. Gaidjurgis visus susikvietė ir ėmė kalbėti, kad jis nebepasitikįs A. Leščinsku, kad jį reikėtų nužudyti. „Leščių reikia užversti, nes jis apsišvietė ir policija gali jį suimti“, – sakė S. Gaidjurgis.
Tam iš pradžių nepritarė nei jo geriausias draugas A. Juodris, nei Tulpiniai. Pastariesiems A. Leščinskas buvo tikra aukso gysla, nes suorganizuodavo daug pelningų nusikaltimų. A. Juodris irgi buvo už A. Leščinską – juk abu buvo iš Šiaulių ir net draugavo šeimomis.
Kitos dienos ankstų rytą, apiplėšę tą latvį, visi susirinko viename Rygos viešbutyje. Pasidalinus pinigus S. Gaidjurgis vėl prabilo apie tai, kad, girdi, būtų laikas atsikratyti Leščiumi. Tiek R. Šadeikis, tiek A. Juodris, kurie arčiau pažinojo S. Gaidjurgį, suprato, kad A. Leščinską jis nori nudėti nebūtinai dėl to, kad jo ieško policija – Gaidjurginių vadeiva aiškiai pavydėjo jam sėkmės. Bet S. Gaidjurgį erzino ne tik turtingas A. Leščinsko gyvenimas. Kadangi šis draugavo su A. Juodriu, S. Gaidjurgis baiminosi, kad ta draugystė ilgainiui gali sukelti pavojų ir jam pačiam.
Galiausiai S. Gaidjurgiui pavyko įtikinti Tulpinius, kad Leščius kelia pavojų, ir jis išdėstė planą, kaip jį nužudyti. Prieš tai dar paprašė S. Janonio nuvažiuoti į Lietuvą ir atvežti Albertą Lenckų – tam, kad šis padėtų nužudyti, susiteptų ir taip susisaistytų su gauja.
Dešimt šūvių į Leščių
Kai A. Lenckus jau buvo atvežtas, banditai susirinko pušyne netoli kelio Ryga–Jūrmala. Tamsiai žalios spalvos automobiliu BMW 740 latviškais numeriais atsisveikinti su sėbrais atvažiavo ir A. Leščinskas.
Visiems šnekučiuojantis, vienu metu S. Gaidjurgis davė ženklą... R. Šadeikis sugriebė Leščių už kaklo, o A. Juodris jam, savo draugui, trenkė plastmasiniu vandens buteliu per veidą. Tuoj pat prišoko R. Čeponis ir V. Baltušis, sučiupo Leščių už rankų ir partrenkė ant žemės. Tada jau pats S. Gaidjurgis užgulė jį keliais ir iš arti apie 10 kartų šovė iš pistoleto su duslintuvu į širdį. Po to lavoną nutempė į krūmus.
Maždaug už 160 metrų nuo nužudymo vietos S. Gaidjurgis surado vietą lavonui ir pats pirmas pradėjo kasti duobę. Toliau kasė visi pasikeisdami. Kol vieni kasė, kiti lavoną išrengė, o drabužius ir daiktus sudegino.
Užkasus lavoną, R. Šadeikis, V. Baltušis, R. Čeponis, S. Gaidjurgis ir A. Juodris sėdo į A. Leščinsko BMW ir nuvažiavo į Rygą. Visiems būnant automobilyje S. Gaidjurgis pasakė, kad reikia nužudyti ir Leščiaus sugyventinę N. Kudžmaitę... „Ji žino, kad Audrius išvažiavo į susitikimą su Benu ir manimi, todėl jam dingus, gali mus įduoti policijai“, – paaiškino S. Gaidjurgis.
Niekas tam neprieštaravo. Tik A. Juodris pasakė, kad, girdi, tai padaryti būtina, tačiau jis pats nežudysiąs, nes Neringą seniai pažįstąs ir su ja gerai sutariąs. S. Gaidjurgis su tuo sutiko ir tuoj pat išdėstė planą, kaip nužudyti Leščiaus sugyventinę: visi nuvyksią pas ją į namus, susėsią už stalo ir duosią suprasti, kad laukia sugrįžtančio A. Leščinsko, o pasitaikius progai, S. Gaidjurgis galvos judesiu parodysiąs, kada N. Kudžmaitę pasmaugti. Tai padaryti buvo paskirta R. Šadeikiui.
Poilsis prie lavono
Jau temstant automobilis privažiavo prie namo Rygos priemiestyje, Saulkrastų gyvenvietėje, kur gyveno A. Leščinskas su N. Kudžmaite. Ši, nenujausdama nieko blogo, atvėrė kiemo vartus ir įleido į garažą.
Atvykėliai, susėdę už stalo, kalbėjosi. Po kurio laiko A. Juodris pasakė, kad veda pasivaikščioti šunį, ir išėjo iš kambario. Tuomet S. Gaidjurgis, kaip buvo sutarta, linktelėjo galva... R. Šadeikis, priėjęs iš nugaros, apkabino moteriai kaklą ir pradėjo ją smaugti. V. Baltušis laikė jos rankas, kad nesipriešintų. Po to jis apvyniojo kaklą virve, o kitą galą padavė R. Šadeikiui. Smaugikai timptelėjo, ir netrukus N. Kudžmaitė susmuko be gyvybės ženklų. Jos lavoną susuko į rudą vilnonį audeklą ir įmetė į automobilio bagažinę.
Po tokių darbų tiek Tulpiniai, tiek Gaidjurginiai jautėsi pavargę, todėl nuėjo pamiegoti.
Visus apie penktą ryto išbudino A. Juodris. Jis sėdo į „Golf'ą“ ir pirmas išvažiavo į Rygą. V. Baltušis, S. Gaidjurgis, R. Čeponis ir R. Šadeikis išvažiavo Leščiaus BMW. Kiek pavažiavę Rygos link, pasuko į miškelį. Čia banditai iškasė duobę, užkasė moters lavoną ir nuvažiavo į viešbutį Rygoje. Tą pačią dieną visi paliko Rygą ir grįžo į Lietuvą.
Paslėpė kitoje vietoje
Prie nužudytųjų kai kuriems iš žudikų dar teko sugrįžti vėliau.
Jau ne kartą šiame pasakojimų apie S. Gaidjurgį cikle minėta, kad teisėsaugininkai taip ir nesurado kai kurių jo aukų lavonų. Kalbėta, kad S. Gaidjurgis sugrįždavo prie lavonų užkasimo vietų ir juos iškasęs paslėpdavo kitur. Kad taip būdavo iš tikro, matyti ir iš Leščiaus atvejo.
Po poros metų – 1999-ųjų rugsėjo 23-iąją – S. Gaidjurgis davė R. Šadeikiui 200 dolerių ir paliepė kartu su Arminu Graužiniu nuvažiuoti į Latviją ir paslėpti nužudytuosius į kitą vietą.
Atvažiavę į mišką, kur buvo užkastas A. Leščinsko lavonas, Gaidjurginiai pamatė, kad miške daug grybautojų ir uogautojų, todėl nusprendė atvažiuoti rytą. Pernakvoję Jūrmaloje, tame pačiame „Lielupės“ viešbutyje, abu sugrįžo į mišką ketvirtą valandą ryto. Greitai surado vietą, kur pakasę A. Leščinsko lavoną. Suirusio kūno negalėjo iškelti, tad A. Graužinis, paėmęs kirvį ir pjūklą, padalino jį į dvi dalis, tada sudėjo į du maišus ir sukrovė bagažinėn. Į kelią važiuoti nerizikavo – būgštavo, kad gali sutabdyti policija, – todėl važiavo gilyn į mišką. Maišus su A. Leščinsko lavonu dalimis užkasė palei keliuką skirtingose pusėse.
R. Šadeikis prie tų lavonų buvo sugrįžęs dar ne kartą – tik jau ne vienas, o su policijos pareigūnais. Tiek jis, tiek V. Baltušis parodė, kur buvo užkasti A. Leščinskas ir jo sugyventinė. Tik R. Šadeikis niekaip nesurado vietų, kur jis kartu su A. Graužiniu paslėpė supjaustytą auką. Užtat pirmoje duobėje kriminalistai surado dar kelis suirusio kūno fragmentus – kojų ir pėdų pirštų kaulus. N. Kudžmaitės lavonas buvo surastas ten pat, kur ir buvo užkastas. Ekspertai nustatė, kad tie kaulai ir plaukų liekanos priklauso A. Leščinskui bei N. Kudžmaitei.
Versija be įrodymų
Pats S. Gaidjurgis pateikia kiek kitokią šių žudynių versiją. Jo teigimu, Leščių nužudę R. Šadeikis ir A. Juodris – esą dėl A. Lenckaus konflikto su A. Leščinsku. O tas konfilktas buvęs dėl pinigų. Esą Leščių nužudyti užsakęs A. Lenckus. Vėliau, kad nebūtų išaiškinti, jiedu esą nužudę ir A. Leščinsko sugyventinę. Už tai R. Šadeikis gavęs 30 000 dolerių.
Savo versijos S. Gaidjurgis jokiais įrodymais nepatvirtino. O apie tai, kad žudyta būtent jo nurodymu, papasakojo R. Šadeikis, V. Baltušis, parodymus davė ir A. Lenckus. Toje byloje esama ir įrodymų, kad tomis dienomis tiek Tulpiniai, tiek Gaidjurginiai kirto valstybinę sieną, gyveno Latvijos viešbučiuose.
Kitą šeštadienį portale Balsas.lt skaitykite:
M. Bendzalausko bei A. Simonavičiaus nužudymas
Žilvinas Vizgirda
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (1)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (2)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (3)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (4)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (5)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (6)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (7)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (8)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (9)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (10)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (11)
