Legendinis Lietuvos lenktynininkas Stasys Brundza interviu „Balsas.lt“ prognozavo, kas gali laimėti „Vilniaus ralį 2013“, kaip šios lenktynės atrodė anksčiau, išaiškino „Zaporožec“ privalumus prieš „Moskvič“ ir prisiminė iškovotus prizus – nuo metro aukščio Jordanijos karaliaus taurės iki šašlykinių.
Gegužės 25 dieną vasaros sezoną skelbia „Vilniaus ralis 2013“, kur pajėgiausi Lietuvos lenktynininkai Utenos, Ukmergės ir Molėtų rajonuose nusidriekusiomis trasomis kovos dėl sostinės mero įsteigtos taurės ir Lietuvos automobilių ralio čempionato trečio etapo taškų.
Vilniaus ralio organizatoriaus Lietuvos automobilių klubo garbės prezidentas Stasys Brundza buvo vienas pirmųjų, išmėginusių šio su pertraukomis jau per 50 metų gyvuojančio ralio trasas. „Pirmą kartą Vilniaus ralyje važiavau 1966 metais su „Zaporožec“ automobiliu „Moskvič“ klasėje“, – balsas.lt pasakojo 66 metų legendinis Lietuvos lenktynininkas, renginių organizatorius, verslininkas ir kolekcionierius.
Tuomet su Kastyčiu Girdausku Vilniaus ralyje jis užėmė trečią vietą. „Buvome padirbėję prie automobilio variklio, tai jau po kapotu buvo ne 27 arklio jėgos, o gal 32. Šiais laikais jau reikėtų vieną nulį prirašyti, – juokėsi S. Brundza. – Tuomet „Moskvič“ buvo galingesni, bet „Zaporožec“ – lengvesnis ir miklesnis. Buvo privalumų. Ypač žiemą. Rygos hipodrome, kol „moskvičiai“ buksuoja, aš jau važiuoju toli.“
– Gal galite palyginti ne automobilius, o patį ralį tuomet ir dabar?
– Pirmųjų Vilniaus ralių dalyviai turėjo įveikti 1000–1300 km, o dabar – 300 km. Skirtumas akivaizdus. Didžiausią svorį dabar turi greičio ruožai. Anksčiau buvo papildomų rungčių, reikėjo labai tiksliai išlaikyti vidutinį greitį, nebuvo galima greičiau važiuoti. Tiesa, buvo ir tokių etapų, kur vidutinis greitis buvo gana didelis.
– Kokį greitį tuomet išvystydavote?
– „Zaporožec“ važiuodavo 120–130 km/val. greičiu, o į pakalnę dar greičiau. Vis galvojome, kaip pagreitinti jį posūkiuose. Išmėginome net tokį dalyką – K. Girdauskas pro atidarytą langą išlįsdavo ir mėgindavo šiek tiek nusverti automobilį, kaip daro motociklininkai su priekabomis lenktynėse. Tiesa, iš to ne kas išėjo – didėja oro pasipriešinimas ir „Zaporožec“ apskritai stodavo.
– Kiek kartų dalyvavote Vilniaus ralyje?
– Sunku pasakyti. Žinau, kad Suomijoje „1000 ežerų“ ralyje 12 kartų dalyvavau. Vilniaus ralyje mažiau. Kai pradėjome važinėti į tarptautines varžybas, vietinės reikšmės raliams likdavo mažiau laiko.
– Kokia Vilniaus ralio reikšmė mūsų šalies ralio kalendoriuje?
– Tai Lietuvos čempionato etapas. Visi važiuoja, kurie nori tapti šalies čempionais ir prizininkais. Dalyvių sąrašas įspūdingas – dalyvauja geriausieji.
– Vilniaus ralio nugalėtojai gaus Lietuvos sostinės mero Artūro Zuoko įsteigtą taurę. Ar taures dovanodavo ir anksčiau?
– 1971 metais Švedijoje už pergalę pasaulio čempionate dovanojo automobilį, „Europos turo“ raliuose taip pat. 1974 metais, kai absoliučioje įskaitoje laimėjau ilgiausias Senojo žemyno lenktynes „Europos turas“ (trasos ilgis – 16 tūkst. km – red.p.) tokios dovanos nebuvo, bet buvo specialus prizas – vos ne metro aukščio Jordanijos karaliaus taurė. Vėliau jau neprisimenu, kad būtų prizai automobiliai. Piniginiai prizai nebuvo akcentuojami. Daugiausia – gražios taurės. Lietuvoje teko gauti grilių, šašlykinių, šildytuvų ir laikrodžių. Gražu, kai dabar nugalėtojai gauna graviruotas taures. Gražiai lentynoje atrodo. Tai – labiausiai paplitęs apdovanojimas.
– Gal pamėginsite prognozuoti, kas laimės „Vilniaus ralį 2013“?
– Sunku pasakyti. Dominykas Butvilas jaunas, bręsta ir progresuoja, Vytautas Švedas ir Deivydas Jocius puikiai važiuoja. Pamatysime.
DAUGIAU SKAITYKITE:
