Tapatinti naująjį Lietuvos kiną su vienu žmogumi būtų nelogiška, tačiau jei rinktume žmogų, kuris galėtų būti šios srities veidas Šarūnas Bartas būtų vienas geriausių pretendentų. Jo kaip režisieriaus, aktoriaus, kartais scenaristo ar operatoriaus prisilietimai juntami visose kuriamų filmų srityse ir turbūt tas įvairiapusiškumas padeda Š. Bartui itin sėkmingai perkelti savo idėjas į didžiuosius ekranus. Tarptautiniuose kino festivaliuose rodomi režisieriaus filmai yra pelnę apdovanojimus Berlyne, Turine , Venecijoje ir kt. Naujausias Š. Barto filmas ‒ „Eurazijos aborigenas“ prestižiniuose Lietuvos „Auksinės gervės“ apdovanojimuose išrinktas geriausiu metų filmu. Su naujojo Lietuvos kino kūrėju Š. Bartu kalbėjome apie jo kūrybą, kiną ir gerą skonį.
Iš prigimties esate sėslus žmogus, ar klajoklis?
Greičiausiai, kad sėslus, nes gyventi niekur neišvažiuoju. Aišku, tenka dažnai pabuvoti užsienyje, kai filmuojame ne Lietuvoje.
Ar esate maksimalistas? Ar daug reikalaujate iš kolegų filmavimo aikštelėje?
Kalbėti apie save tokius dalykus yra sunku. Manau, kad daug kas sako, jog stengiasi „išlaužti“ maksimumą, daug kas mėgsta taip galvot. Profesinėje srityje aišku, kad esu reiklus. Galbūt esu žinomas dėl savo reiklumo, tačiau manau, kad visi žmonės, visi filmavimo grupes nariai, kurie yra savo srities profesionalai patys nori maksimumo ir to siekia. Nors kine dirbančių žmonių grupė yra didžiulė ir kiekvienas atsako už savo grandį, bet visos jos pavaldžios režisūrai. Norint pasiekti geriausią rezultatą reikia stengtis visose srityse.
Režisuojate filmus, prisidedate prie scenarijų rašymo, taip pat vaidinate. Ar kartais tas krūvis nėra pernelyg didelis?
Priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsi. Daug profesijų man yra nesvetimos, o pačioje režisūroje dirbantis žmogus privalo išmanyti kitų darbą, galu gale rezultatas turėtų būti vientisas. Nėra juk taip, kad kinas suskaidytas į atskiras dalis – čia vaizdas, čia garsas, čia tapyba. Nuolatos bandoma surasti tas sudėtines dalis ir išnarstyti. Bet taip nėra, kinas – vientisas „organizmas“.
Dažnai sakoma, kad tikroji kūryba kyla iš kančios. Ar sutinkate su tuo?
Tai nėra būtinybė, jeigu žmogus bando pasiekti rezultatą, tai be abejonės, gali pereiti įvairias būsenas, kartais darbas būna džiaugsmingas, o kartais - pakankamai sunkus ir kankinantis.
Iš kur semiatės vidinių resursų savo kūrybai?
Kiekvienas tos vidinės energijos turi, kiek turi. Kine svarbus ir finansinis faktorius ‒ kai kurių darbų pigiai padaryti tiesiog neįmanoma.
Holivudas filmus kuria investuodamas didžiulius pinigus, tačiau stokoja naujų idėjų, tuo tarpu nepriklausomi kino kūrėjai dažnai nestokoja sumanymų, tačiau jų įgyvendinimui pritrūksta lėšų. Kaip ir kur galėtų būti aukso vidurys?
Tai visiškai paviršutiniškas požiūris. Kalbant apie Holivudą negalima pasakyti, kad lėšos ten neribotos, o kitur jų nėra. Kiekvienu atveju yra rengiamas projektas ir skaičiuojama, kiek jis kainuoja. Net ir Amerikoje yra labai nemažai gerai atsiperkančių filmų, kurie kainuoja labai nedaug ir surenka didžiulius pelnus ‒ kartais netgi 10 ar 20 kartų viršijančias išlaidas. Yra ir tokių, kurių gamybai išleidžiami šimtai milijonų, o nesulaukus populiarumo kino teatruose kino studijoms gresia bankrotai. JAV taip pat egzistuoja visoks kinas. Verslas ir gero kino kūrimas vienas kitam nemaišo. Kartais ir nekomercine linkme nukreipti filmai gali būti labai menkaverčiai. Kai kurios įmonės Holivude filmus gamina dideliais kiekiais, dalis jų skiriama vidinei rinkai, kita dalis ‒ eksportuojama. Likusiai pasaulinei rinkai tiekiami „atrakcionai“ – reginiai, kurie yra gana brangūs ir kartais labai gerai padaryti. Ten niekas nestovi vietoje ‒ pažvelkite į Holiduvo filmą, pagamintą prieš 20 metų ir pamatysite, koks yra skirtumas.
Kokia dalis šiais laikais išleidžiamų filmų turi išliekamąją vertę?
Išleidžiant filmą to niekas paprastai nežino. Taip pat kaip literatūroje, muzikoje ar kitoje srityje. Kinas iš tiesų prasidėjo nuo „balagano“, nuo turgaus reginio ir niekur toliau labai nenuėjo. Kol kas jis nėra integruotas į kultūrinį gyvenimą taip stipriai kaip tarkime muzika, literatūra ar dailė, kurių yra mokoma mokykloje. Niekas iki šiol nežino, kas tai per dalykas. Kol kas neaišku, kaip apskritai prie kino prieiti. Yra labai daug filmų, pagamintų ne televizoriui ir ne kompiuteriui , o būtent dideliam kino ekranui. Tarkime, galima pasiklausyti klasikinės muzikos per kompiuterio garsiakalbius, bet skirtumas nuo efekto, kurį klausytojas pajustų salėje ‒ didžiulis. Panašiai gali būti ir kine. Eiti į seansus ir pažiūrėti juos kada nori yra sudėtinga. Maža to, kino teatruose „viskas yra suversta į krūvą“, filmai neišskirstyti.
Galbūt ateityje pramoginių filmų ir rimtojo kino teatrai atsiskirs?
Bandymų specializuoti kino teatrus buvo, bet iki šiol nepakankamai sėkmingai. Manau, artimiausiu laiku tai tikrai neįvyks. Kitas klausimas – kaip tuos kino teatrus atskirti? Tokiu atveju dalis kino salių turi būti dotuojamos valstybės. Taip yra su Europos sinematekomis. Didžioji dauguma kino teatrų pasiduoda Holivudo finansiniam diktatui, kuris yra ganėtinai aštrus ir jei kyla interesų karas ši produkcija visus gožia per jėgą.
Ką manote apie 3D vaizdo technologijų išpopuliarėjimą?
Kiek man teko matyti, tai yra nedidelis techninis pajudėjimas ir nieko dagiau, nėra taip, kad ši technologija keistų situaciją iš esmės į vieną ar kitą pusę. Stereo vaizdas jau buvo sukurtas prieš daugybę metų, todėl iš esmės tai yra senos technologijos atgaivinimas, padidėjus techninėms galimybėms tai suprantama.
O perėjimas prie skaitmeninio formato kino teatruose situaciją kaip nors keičia?
Niekaip. Matome akimis, girdime ausimis. Tai ką žmogus junta biologiškai. Visi jau pamiršo, kad garsas kažkada taip pat buvo įrašomas juostose. Panašiai ir su vaizdu ‒ juostoje įrašytas vaizdas dar ir šiandien yra kokybiškesnis negu skaitmeninis, tačiau manau labai greitai ta kokybė bus pasiekta. O dėl stilistikos - niekas juk nedraudžia gaminti juodai balto arba begarsio kino.
Pilnos lankytojų Vilniaus knygų mugės parodų salės ir „Kino pavasario“ festivalio populiarumas rodo, kad žmonės nori tikro maisto ne tik kūnui. Kodėl tuomet taip smarkiai ir toliau dominuoja „plastikinė“ kultūra?
Nelengva rasti žmogui, ko jis nori. Taip pat nėra ir kas padėtų orientuotis. Imant kaip pavyzdį vakarų Europą, daugelyje šalių yra filmotekos, ištisus metus kino teatruose rodoma klasika. Lietuvoje netgi išsinomuoti filmų jau mažai kur rasi. „Plastikinė kultūra“ ateina iš televizijos, kuri privalo būti pagaminta pigiai, ypatingai tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Gamintojai turi užpildyti eterį, kiekvieną dieną ir naktį, o kanalų pasaulyje tūkstančiai. Brangesnis laidos parengimas reiškia ne tik tai, kad įspūdingesnis reginys, bet ir laiko jam paruošti reikia daugiau. Todėl televizijos ir leidžia tokią „pats nepasigaminsi, bet nedaug trūksta“ produkciją.
Nekilo minčių išsikraustyti į kitą šalį, kurioje kino kūrėjams galbūt lengviau gyventi?
Iš esmės šioje sferoje išsikraustymas į kitą šalį nieko nekeičia, nes filmai yra kuriami bendradarbiaujant. Lietuvoje daugelyje sričių situacija panaši, mes tiesiog nespėjame su visais, netgi įstatymų bazės kūrimas atsilieka ir vėluoja. Turi praeiti laiko, kol atsikratysime tarybinio mentaliteto. Ilgą laiką pačiam žmogui nebuvo leidžiama nieko spręsti ir dabar tas jaučiasi visur. Vertinant statistiškai, Lietuvos kino situacija yra bene blogiausia Europoje . „Kino pavasaris“, tarkime, dalinai dotuojamas valstybės, jei ji pinigų neskirtų – butu negerai.
Kiek esate patenkintas savo padėtimi šiuo metu?
Sunku pasakyti. Būna gerai, būna ir blogai. Tikrai yra ką veikti, ir viena vertus tai gerai, nes darbo būna daug. Iš kitos pusės – būna ir per daug, ypatingai Lietuvoje. Mes neturime struktūrų, kuriuos atliktų specifinius, segmentinius darbus kine, todėl beveik viską tenka darytis patiems.