Visai neseniai rankose teko vartyti naują, lietuvių kalba išleistą leidinį. Jo pratarmėje sakoma: „šiame leidinyje pateikiamas Sutarties dėl Konstitucijos Europai tekstas, kuris buvo pasirašytas 2004 m. spalio 29 d. Romoje ir 2004 m. gruodžio 16 d. paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (C serija, Nr. 310). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šios Sutarties tekstas įsigalios tik jos įsigaliojimo dieną, kaip nurodyta IV-447 straipsnio 2 dalyje“ (Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Pratarmė).
Praėjus labai nedaug laiko nuo paminėtų datų, kai kurie Lietuvos politikai, įskaitant ir aukščiausius šalies pareigūnus, dalyvavusius 2004 m. spalio 29 d. įvykiuose Romoje, jau pateikinėjo save kaip didžiausius būsimos vieningos Europos entuziastus.
Lietuvos Respublikos Seimas, be jokių didelių debatų, ko gero, ir pats deramai nesupratęs nei ką daro, nei kodėl taip skuba, bei neįvertinęs minėtojo dokumento reikšmės, ratifikavo Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Dėl to viena iš dešimties jauniausių ES narių tapo lyg ir didžiausia euroentuziaste.
Ką gi, prisimenant šalies euroferendumo rezultatus, tokia Lietuvos pozicija neatrodo netikėta. Priešingai, atsižvelgiant į daugelio „tautos atstovų“ pomėgį spręsti valstybinės reikšmės reikalus tyliai, galima tik pasidžiaugti, kad dėl Lietuvos narystės ES spręsti galėjo tauta. Deja, dėl pačios ES ateities, bent jau Lietuvos žmonės, spręsti negalėjo.
Kita vertus, dėl neįvykusio referendumo, o tiksliau - netgi dėl nesvarstytos galimybės jį surengti, neverta jaudintis. Ankstesnė patirtis rodo, kad Lietuvos politikai ir verslininkai turi pakankamai priemonių pasiekti norimus rezultatus ir nepažeisti demokratijos normų. Todėl dabar, nepaisant netgi kiek ironiško kai kurių ES šalių kolegių požiūrio į mūsų skubėjimą, galima pasidžiaugti visos Europos mastu parodytu Lietuvos pavyzdžiu. Tik besidžiaugiant reikėtų pasakyti, kad visos skubotos pastangos gali būti bergždžios, pvz., dėl aiškaus britų euroskepticizmo. O šios šalies vadovai, bent jau kol kas, kalba tik apie referendumą dėl Sutarties.
Grįžtant prie Lietuvos reikalų, reikia pasakyti, kad besąlygiškais pritarimais ir greitomis ratifikacijomis visas džiaugsmas ir baigiasi. Žengiant toliau už formaliųjų procedūrų ribų, Lietuva, deja, praranda ES pirmūnės titulą. Ko gero, būtų praradusi ir vieną svarbiausių postų Europos Komisijoje (EK), jei ne tvirta dabartinio jos vadovo pozicija, neleidusi ir toliau vyrauti ES-15 hegemonijai.
Tačiau kalbant apie Lietuvos atsilikimą nuo europinės realybės, didžiąją politiką, kaip ir jau minėtas formaliąsias procedūras, reikia palikti nuošalyje. Visai kas kita - povandeninės ES politikos srovės, kurias, deja, mūsų šalies atstovai ne itin suvokia, ką jau kalbėti apie bandymus kaip nors į jas patekti.
Ryškiausias tokių srovių pavyzdys - interesų grupių veikla ES, visų pirma pasireiškianti per tiesioginį jų (interesų grupių) dialogą su įvairiomis ES institucijomis ir įtaką formuojant bendrą politinę dienotvarkę. Pvz., EK atvirai deklaruoja, kad tiesioginis dialogas su verslo interesų grupėmis yra būtinas, siekiant priimamų sprendimų kokybės, o įvairių grupių atstovai svarstymuose dažniausiai atlieka ekspertų vaidmenį. Europos Parlamentas (EP) savo ruožtu vykdo tiesioginį institucionalizuotą dialogą su visuomeninėmis organizacijomis, o patys eurobiurokratai, dirbantys ES institucijose, šiandien taip pat pripažįstami pakankamai uždara, tačiau itin įtakinga interesų grupe.
Suprantama, lietuviškas lobizmas taip pat turi savas tradicijas. Beje, pastarosios yra labai gilios ir siekia dar sovietmetį. Galbūt todėl, net ir susidūrus su ES realybe, jų taip sunku atsisakyti.
Pasitelkime nesudėtingą pavyzdį. Esamuoju laiku visos ES interesų grupės savo veiklą vysto septyniomis galimomis formomis:
- Europinės asociacijos (pvz., Naftos ir chemijos produkcijos gamintojų Europos asociacija, "Greenpeace" judėjimo Europos skyrius ir t.t.).
- Nacionalinės asociacijos (Didžiosios Britanijos pramonininkų konfederacija, Švedijos pramonės federacija ir t.t.).
- Individualios arba pavienės bendrovės (pvz., "Ford Motors" kompanija, Karališkoji chemijos kompanija ir t.t.).
- Konsultacinės lobizmo firmos (pvz., Europos viešosios politikos patarėjai).
- Viešosios institucijos (pvz., regioninės vyriausybės arba vietinės valdžios institucijos ES valstybėse narėse).
- Ad hoc koalicijos ar susivienijimai vienetiniam tikslui pasiekti (pvz., Europinė kampanija dėl biotechnologijos patentų, Europinis programinės įrangos judėjimas ir t.t.).
- Ekspertų organizacijos arba specifinės bendruomenės (pvz., Europinis širdies ligų tinklas, Europos veterinarų asociacija ir t.t.).
Dabar paklauskime - kokia forma, be nacionalinių asociacijų, veikia Lietuvos interesų grupės? Beje, reikia akcentuoti, kad omenyje turime ne vietinę veiklą, orientuotą į Vyriausybę, bet atstovavimą interesams Briuselyje.
Atsakymas, ko gero, bus labai trumpas ir aiškus - jokia kita forma pavienių Lietuvos interesų grupių ar jų susivienijimų poreikiai ES lygmeniu neatstovaujami. Beje, tokius teiginius patvirtina ir nevienkartinės Lietuvos atstovų EP užuominos, kuriose nedviprasmiškai kalbama apie visišką tiek Lietuvos verslo, tiek ir viešojo sektoriaus pasyvumą.
Tokiame kontekste tenka pažymėti, kad daugelis kitų ES narių (beje ir tos, kurios į Sąjungą įstojo kartu su Lietuva), dar nesuskubo ratifikuoti Sutarties dėl Konstitucijos Europai. Tačiau jų už tai niekas nebara ir sankcijų netaiko. Priešingai, vietoj paradinės integracijos į ES pusės, jos užsiima realiu visaverčio nario statuso įtvirtinimu ir lėšas skiria ne, pvz., eurošventėms ar banketams ratifikacijos proga, bet lobistinių atstovybių steigimui Briuselyje.
Žinoma, už tai niekas iš aukštų ES pareigūnų negiria ir viešai neliaupsina. Tačiau tokios veiklos rezultatai netolimoje ateityje bus realūs ir jiems nesutrukdys joks britų ar prancūzų euroskepticizmas.
