Galerijoje „Dalia“ eksponuojama Algio Griškevičiaus tapyba. Tai didelė 35-oji menininko personalinė paroda, po solinių pasirodymų Europos Parlamente Strasbūre (2005 m.) ir Kaliningrado miesto galerijoje (šiemet). Parodoje eksponuojami pastarųjų metų darbai, dideli siurrealūs, aštrios šviesos nutvieksti peizažai ir vienas objektas, pavadinimu „Kokonas“.
A. Griškevičius turi sau būdingą stilių; juo ir dirba. Šis stilius nėra tipiškas ekspresionistinei lietuvių tapybos mokyklai, kultu virtusiam jos dramatiškumui, gaivališkumui, sodriam dažų sluoksniui, vadinamajam tapybiškumui. Griškevičiui būdingi it liežuviu nuliežti glotnūs paveikslų paviršiai ir sustingusi ramybė jų viduje; jam būdinga piešti vandenį, stovinčius ir gulinčius statinius, dangumi sklendžiančias žuvis ir formas, kurios lygiai taip pat galėtų būti išskridusios pasižmonėti stalinės lempos, beretės arba neatpažinti skraidantys objektai.
„Darbas gali būti profesionaliausiai nutapytas, meistriškas, tačiau jei neįdėta širdies – jis negyvas. Privalai jam atiduoti dalį savęs“, – it nuoširdus modernistas teigia Griškevičius. Čia pat tęsia kita tonacija: „Nesvarbu, kaip tai pavadinsi – energetika, širdimi, o gal skrandžiu, kepenimis ar net tulžimi, bet kažką būtinai turi atiduoti“. Ir šia fraze puikiai iliustruoja savo pasaulėžiūrą bei kūrybos principus – lengva ironija nuspalvintą manipuliavimą kruopščiai surinktomis kultūrinėmis banalybėmis, klišėmis, nuorodomis, brangiais gimtinės vaizdiniais, sentimentalybėmis, visu tuo, kas yra paprasta, suprantama ir su džiaugsmu atpažįstama daugeliui.
Tik šie dalykai Griškevičiaus kūryboje reprezentuoja ne save pačius, ne naiviai patiriamą tikrovę ir net ne širdingus autoriaus atsivėrimus, bet žinojimą, kad tikrovė susideda iš kažko, ką būtinai ir nuolatos turi atiduoti mainais į kažką kito. Paveiksluose galima įžvelgti truputį pašaipaus ir autoironiško tikėjimo fatalybe, taip pat ir tuo, kad niekada negali žinoti, ką būtent teks atiduoti tąkart. Griškevičiaus nupieštas pasaulis skendi toje vizionieriškoje netikrumo būsenoje, akimirkoje, kai visos formos dar tebetvyro išlaikiusios savo pavidalą, bet jau neatrodo tikros – kitą akimirką jos išsisklaidys it miražas. Pastatai, bokštai, fermos, tiltai ir bažnyčios kybo tarp šio ir ano pasaulio; žemiško ir nežemiško laiko. Ne veltui dažnas paveikslo pavadinimas reiškia tarpinę būseną – „Grįžtantis rytas“ ar „Tolstantis vakaras“; ką jau kalbėti apie parodos pavadinimą „Rytvakariai“. „Nors mano visi darbai atrodo realistiškai, tačiau juose sulaužyta daug realumo principų. Pavyzdžiui, apšvietimas yra vakaro, šešėlis – dienos. Taip sukuriamas nerealios realybės įspūdis“, – teigia Griškevičius.
Be fantastinių ir įsivaizduotų, bet puikiai atpažįstamų dėl juose nutūpusių civilizacinių ir gamtinių šablonų (vieniša siurblinė prie vienišo tvenkinio, susenęs siloso bokštas neaprėpiamuose laukuose, vaiduokliškas malūnas, įgavęs milžiniško piligrimo pavidalą, Nidos žvejų namukas ar ištisas kaimas su balta bažnytėle besiglaudžiantis prie plokščiapaviršio vandens telkinio, tuščias viadukas agrarinėse platybėse) peizažų, minėtoje parodoje eksponuojama ir keletas Vilniaus fragmentų – aptrupėjusios Bokšto gatvės ir Užupio vietovės. Griškevičiaus paveikslai dėl juose tvyrančios nuotaikos yra patogūs žiūrinėti ilgai ir maloniai, iš lėto, sluoksnis po sluoksnio neriantis į juose preciziškai ištapytus pasakojimus – tai galimybė tiems, kurie mene ieško ne socialinių ar politinių pareiškimų, ne diskursų ar ideologijos kritikos, bet estetinių ir juslinių malonumų. Aštrios, asfalto spindesiu alsuojančios ir violetiniais, alyviniais ar gelsvokais tonais švytinčios spalvos, glotniai sklendžiančios ir minkštos, bet taip pat ir įsitempusios bei įsielektrinusios formos, sufleruojančios froidiškas interpretacijas, kviečia leistis į tanatišką pasąmonę ir dar kartą sėkmingai pasimėgauti pasauliu, nutviekstu apokaliptinės nei rytų, nei vakarų šviesos.
Paroda veikia iki birželio 30 dienos.
„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)
