Rytų Europa nervingai, bet su viltimi laukia naujojo Amerikos prezidento
Būsimojo Jungtinių Valstijų prezidento trijų valandų sulaikymas liudytojų pavadintame „dvokiančiame“ mažame kambarėlyje Rusijos provincijos mieste Permėje, žiūrint retrospektyviai, atrodo, buvo prasta idėja. Nesvarbu, kad Kremlius suniurnėjo atsiprašymą už 2005 m. rugpjūčio mėn. Barack Obama ir jo patarėjo iš Senato užsienio reikalų komiteto Richard Lugar sulaikymą, pateisinę tai painiava dokumentacijoje – nors kai kurie Rusijos stebėtojai įtarė, kad tai buvo apskaičiuotas Kremliaus įžeidimas respublikonui R. Lugar.
Dabar B. Obama neteikia daug reikšmės tam epizodui, bet jo tiesioginė patirtis, ką gali Rusijos biurokratija, kuri geriausiu atveju buvo kaprizingo nekompetentingumo ir blogiausiu atveju kerštingumo pavyzdys, dar gali pasirodyti iškalbinga. Jo komandoje yra šimtai užsienio politikos ekspertų: ir tų, kurie mano, jog G. W. Bush administracijos politika buvo pavojingai konfrontacinė, ir tų, kurie tiki, kad ji buvusi per švelni. Stenfordo universiteto akademikas, sarkastišku Rusijos kritiku tapęs Michael McFaul yra įtakingas B. Obama patarėjas. Tačiau lieka neaišku, kiek žmonių B. Obama pasirinks iš savo paties komandos ir kiek iš patyrusių Rusijos klausimu Hillary Clinton stovyklos ekspertų.
Demokratų partija paprastai yra ne tokia karinga kaip daugelis B. Obama vyresniųjų patarėjų. Tačiau paprasta tiesa yra ta, kad nesvarbu, kas gaus svarbiausius administracijos postus, Amerikos politika Rytų Europos atžvilgiu greičiausiai bus formuojama ne asmenybių, o daugiausiai atsižvelgiant į įvykius ir biurokratines tendencijas. Jei ne nauja krizė (tokia kaip kitas karas Gruzijoje), nepanašu, kad, išskyrus ekonominius klausimus, Rytų Europai bus skirta daug dėmesio. Pagrindiniai sprendimai gali būti lengvai vilkinami ar atidedami.
Todėl G. W. Bush administracija vis dar stengiasi daryti spaudimą, kad Ukraina būtų aiškiame kelyje į būsimą narystę NATO. Ji tai pakartojo neseniai Estijoje vykusiame aukšto lygio NATO ir Ukrainos susitikime. Bet jei B. Obama nori pasinaudoti savo populiarumu Europoje, jis greičiausiai tai padarys prašydamas Europos valstybių siųsti daugiau karių į Afganistaną, o ne nutylėti savo protestus prieš dviejų vis labiau neįtikinančių kandidačių – chaotiškai padalintos Ukrainos ir nepastovios, neapginamos Gruzijos – narystę NATO.
B. Obama administracija greičiau gali susitelkti ties praktiniais karinės reformos Ukrainoje reikalais, o ne grandioziniais narystės NATO pažadais. Tai būtų sveikintina Rusijoje. Panašiai gali atsitikti su B. Obama taikesniu požiūriu į branduolinius ginklus. Kremliui opus klausimas yra Amerikos priešraketinės gynybos planai ir ypač dešimties raketų gaudyklių Lenkijoje ir radaro Čekijos Respublikoje dislokavimas. Jei prietaisai veiktų, tai galėtų sustabdyti ar sulaikyti Irano raketinę ataką prieš Ameriką ar Europą. Bet viešoji nuomonė Čekijos Respublikoje ir Lenkijoje išlieka neentuziastinga. Rusija pagrasino keliomis kontrapriemonėmis, pavyzdžiui, kad Kaliningrado anklave dislokuos raketas su branduoliniu užtaisu ir savo pačios branduolinį arsenalą nukreips į priešraketinės gynybos įrenginius.
Kaip ir daugelis demokratų, B. Obama atrodo skeptiškas priešraketinės gynybos klausimu. Dėl to, kad Kongresas nėra skyręs programai jokių pinigų, bus lengva palaikyti planus popieriuje, bet nieko nedaryti, kad jie būtų įgyvendinti praktiškai. Ir jei derybos su Rusija dėl branduolinių ginklų pasistūmės į priekį, priešraketinės gynybos susitarimas gali tapti jų dalimi. Čekai ir lenkai gali jaustis kiek nesmagiai, kad šie klausimai yra sprendžiami virš jų galvų, bet praktiškai jie mažai ką gali dėl to padaryti.
Taip pat nepanašu, kad B. Obama administracija aršiai kovos dėl didesnės Europos nepriklausomybės nuo Rusijos Rytų-Vakarų dujų vamzdynų monopolio. G. W. Bush administracija rėmė vamzdyną „Nabucco“, kuriuo Kaspijos ir Centrinės Azijos dujos per Turkiją keliautų į Europą. Bet dėl pastarųjų metų chaotiškos ir neatidžios Europos vamzdynų ir energetinės priklausomybės politikos, Vašingtono politikai pasijautė švaistantys savo laiką. Jei europiečiai negali rūpintis savo interesais, kodėl tai turėtų daryti Amerika?
Parengta pagal The Economist
