Kuomet 2008 metų kovo 6 dieną Tailando policininkai įsiveržė į Bankoko viešbučio „Sofitel“ konferencijų salę, kad suimtų V. Butą ir A. Smulianą, šie du žmonės elgėsi skirtingai. V. Butas visiškai pasimetė, o A. Smulianas buvo ramus ir tuojau pat pradėjo „pasitaisymo“ kelią. Dabar jis turi sužinoti, kaip jo pastangas įvertino federalinė teisėja Shira Scheindlin.
Nepakeičiamoji, nemokamai dirbanti jo gynėja Mary Milligan prašys, kad teisėja nuteistų A. Simulianą jo jau praleistiems nelaisvėje metams po jo suėmimo. Prokurorai, matyt, jai nesipriešins, nors turbūt ir pareikalaus, kad nuteistasis sumokėtų 15 milijonų JAV dolerių baudą, nors tokių pinigų 71 metų A. Smulianas jau ir nebeturi.
Iš karto po to, kai A. Simulianą suėmė „Sofitel“ viešbutyje, jis tuojau pat sutiko skristi į JAV, ką ir padarė tos pačios dienos vakare. Atvykęs į nediduką oro uostą prie Niujorko, JAV tyrėjams jis davė leidimą apžiūrėti jo nešiojamąjį kompiuterį ir tris mobiliuosius telefonus. Jis taip pat parašė 13 savo elektroninio pašto adresų ir jų slaptažodžius. Būtent šioje medžiagoje teismas aptiko V. Buto kaltės įrodymus.
A. Smulianui buvo pareikšti tie patys kaltinimai, kokie buvo pateikti ir V. Butui. Jis buvo uždarytas tame pačiame dešimtame to paties kalėjimo aukšte. Būdamas šiame kalėjime V. Butas nuolatos piktinosi griežtu režimu ir maitinimu. A. Smulianas nepasiskundė nė karto. „Kalėjimo maitinimui pretenzijų nėra. Maistas – normalus“, – teigiama viename iš jo apklausų protokolų.
A. Smuliano advokatė jį vadina „pavyzdingu kaliniu“ ir pažymi, kad jis kalėjime pasisiūlė aptarnauti ir taisyti skalbimo mašinas. Pats A. Smulianas rašė teisėjai, kad iš viso taisymui paskyrė daugiau nei 3050 valandų, 350 iš jų – per naktinę pamainą.
Andrew Michaelas Smulianas gimė 1941 metų kovo 21 dieną Anglijoje, kur laikinai gyveno jo tėvas, Lietuvos žydas, iš Lietuvos emigravęs į Pietų Afriką. „Mirties prekeivio“ bendrininkas Afrikoje praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, turi Pietų Afrikos Respublikos ir Didžiosios Britanijos pilietybę. Nei viena, nei kita valstybė neprieštaravo jo suėmimui, o A. Smulianas savo ruožtu nei vienos, nei kitos neprašė, kad jį užsistotų.
1959 metais A. Smulianas buvo pašauktas į Pietų Afrikos Respublikos ginkluotąsias pajėgas, kuriose jis tarnavo aviacijos radistu iki 1966 metų. Po demobilizacijos jis persikėlė į Johanesburgą, dirbo samdomu pilotu. Vėliau, nuo 1974 iki 1983 metų buvo tarptautinio „Lanceria“ oro uosto direktorius. Tuo pat metu A. Smulianas įkūrė ir savo kompaniją „InteroceanAirways“, kuri turėjo daugiau nei 10 lėktuvų ir ofisus Mozambike, Pietų Afrikos Respublikoje ir Didžiojoje Britanijoje. Ši kompanija lėktuvais į įvairias Afrikos šalis gabeno humanitarinę pagalbą, tačiau periodiškai skraidino ir ginklus afrikiečių vyriausybėms.
Tačiau tai nebuvo vienintelė A. Smuliano veikla. Nuo 1966 metų jis buvo apmokamas Pietų Afrikos Respublikos karinės žvalgybos agentas. Jo užduotys – fotografuoti karinius Pietų Afrikos Valstybės priešų objektus. Tiesa, vėliau, teismo proceso metu, A. Smulianas pareikš, kad pats šios šalies režimo teigiamai nevertino. Savo darbo žvalgyboje metu jis jau pradėjo kartas nuo karto dirbti tarpininku tarp ginklų pirkėjų ir pardavėju.
Paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai A. Smuliano kompanija pradėjo byrėti, jis keliavo po Afriką ieškodamas darbo. 2005 metais A. Smulianas dalyvavo kaip tarpininkas bandant parduoti ginklus Ugandos sukilėliams. 2007 metais A. Smulianas pasiūlė savo paslaugas Kenijos valdžiai. Būtent tuo laikotarpiu JAV specialiosios pajėgos jį užfiksavo kaip galimybę prieiti prie V. Buto. Iki 2007 metų A. Smulianas tapo tikru vargšu, gyveno savo sename automobilyje. Kai jis 2008 metų sausį atskrido į Maskvą pas V. Butą, pastarasis buvo tiesiog apstulbęs nuo to, kaip A. Smulianas atrodė. Nesiprausęs, per didžiulį šaltį apsirengęs vien tik marškiniais su trumpomis rankovėmis.
Su V. Butu A. Smulianą 1997 metais Pietų Afrikos Respublikoje supažindino lakūnas Peteris Nicholsas. Tuo metu V. Butas plėtė savo operacijas, o A. Smulianas prisidėjo savo paslaugomis. Jis padėjo jam organizuoti operacijas Svazilende ir Zambijoje. 1997 metais V. Butas pasiūlė A. Smulianui apsilankyti Dubajuje, tarptautinėje ginklų mugėje, kur jie susipažino su bulgaru Petru Mirčevu, ginklų gamybos kompanijos „KASIundustries“ vadovu. Būtent šis vyras turėjo V. Butui parduoti ginklus, už kuriuos jis vėliau gaus 25 metų nelaisvės.
V. Butas A. Smulianas pagarbiai vadino „babu“, kas reiškia „dėdukas“ svahilių kalba. V. Butą savo ruožtu slaptuose susirašinėjimuose A. Smulianas vadino „Borisu“, o Rusiją – „Vodkalandu“.
2007 metias JAV agentai į A. Smuliano aplinką infiltravo slaptą agentą Michealą Snow. A. Smulianas tuo metu V. Buto buvo nematęs jau dešimt metų, nors kontaktą palaikė elektroniniu paštu. Tuo metu A. Smulianas siekė padėti V. Butui organizuoti sraigtasparnių, karinių laivų ir tankų pardavimą Tanzanijai. Šis sandoris buvo pakankamai oficialus. Tačiau M. Snow pasiūlė kitą variantą. Per A. Smulianą jis pabandė suorganizuoti, kad V. Butas paruoštų kiek kitokių prekių siuntą – juos pavadino „žemės ūkio produktais“. V. Butas sutiko.
Nuo tos akimirkos JAV vykdyta operacija vyko pilnu tempu. Jau po trijų su puse mėnesių V. Butas ir A. Smulianas buvo suimti Bankoko viešbutyje, kuriame V. Butas su amerikiečiais agentais vedė derybas dėl dešimčių tonų „žemės ūkio produktų“ tiekimo Kolumbijos narkomarksistų judėjimų „FARC“.
Praėjusiųjų metų spalį A. Smulianas liudininko kėdėje praleido daugiau nei dvi dienas. Jis ilgai ruošėsi procesui. Prokurorams jis aiškino visas neaiškias slaptai įrašytų pokalbių ir elektroninių laiškų vietas. Jis sugebėjo atremti visus V. Buto advokato bandymus apginti savo klientą. Dėl to A. Smulianas vadinamas „kertiniu liudininku“ V. Buto byloje.
Dabar A. Smuliano laukia jo paties teismo sprendimas. Jis parašė teisėjai laišką, kuriame prašo JAV ir Kolumbijos žmonių atleidimo. V. Butą „paskandinęs“ „pavyzdingas kalinys“ turėtų pasiekti savo. Be to, jo advokatė tikina, kad jis yra labai ligotas žmogus, kuris neatlaikytų bet kokios papildomos bausmės.
Taip pat skaitykite:
Mirties prekeiviu vadinamas V. Butas nuteistas 25 metus kalėti
