Tai regis buvo dar viena, nereikšminga diena, praleista mokykloje. Grįžau namo tuo pačiu, daugybę kartų nueitu, taku. Nuvargusios mano akys žvelgė žemyn, rodydamos nusivylimą ir apmaudą, dėl daugybės rūpesčių ir darbų. Pagaliau pamažu įslinkau į namus, atsisėdau ant sofos ir mano mintys pradėjo suktis apie likusią dienos dalį, kuo gi ji bus įdomesnė nei visos kitos mano popietės prieš tai...
Staiga suskambo mano telefonas. Nedrąsiai priėjus arčiau nusprendžiau atsiliepti. Moters balsas pradėjo kalbėti nuostabius dalykus. Ši moteris buvo iš mano agentūros, kurioje esu jau gerą pusmetį, ji sušnibždėjo jog aš, ta pati Eglė, ta pati ,visada nukabinus nosį, susimąsčius apie daugelį nereikšmingu dalykų, išvykstu po savaitės į Kiniją atstovauti Lietuvą tarptautiniame konkurse. Porą minučių aš tiesiog negalėjau tuo patikėti, klausinėjau kas vyksta, kodėl aš? Lietuvoje pilna gražių merginų ir mergaičių, bet kodėl ta vėl susirūpinus, susikrimtus, ramybės širdyje nerandanti Eglė turi keliauti? Bet tai kur kas buvo geriau, nei dar viena nuobodi popietė praleista namie.
Tuo metu, nurimus visiems mano protingiesiems jausmams galvoje aš tiesiog negalėjau tverti savame kailyje. Kuo skubiau tekina nubėgau išsipasakoti visiems apie šią naujieną. Na ir štai, po ilgos ir kupinos jaudulio savaitės aš čia, oro uoste, prie vartų, laukianti lėktuvo pakeliui i Prahą. Pagalvojus, kas manęs laukia ateinančias tris savaites, tiesą sakant, šiurpuliai imdavo bėgioti po visą kūną . Visų pirma daugybė persėdimų lėktuvu, per Prahą, Paryžių, Pekiną, Šanchajų ir galų galiausia kelionės tikslą – Kinijos kurortą Saniją.
Mano pirmasis oro įkvėpimas išlipant iš lėktuvo. Tai buvo taip neapsakomai drėgna ir karšta. Mano akys lakstė palmių platybėmis, bet kartu ir ties daugybe dangoraižių kuriuos man tekdavo regėti tik per rytietiškus filmus. Pirmiausia nusiunčiau žinutę mamai jog aš čia, jau kitame pasaulio krašte, o po to aplankė mintys, jog likau vienui viena Azijos pašonėje. Mane taip nudžiugino, jog pagaliau turėsiu pažinimo laisvę, išvysti tai, ko kiti žmonės niekada nesapnavę!
Visi konkurso dalyviai buvo nuvežti į viešbutį. Čia be abejonės tvyrojo rytietiška dvasia, ant kiekvieno kampo buvo galima išvysti dar praeitų Olimpinių žaidynių detalių, įvairiausių kinų rašmenų bei piešinių. Pirmosios mūsų ekskursijos metu mes aplankėme kalvotas šio miesto vietas, regėjome, kaip sodinami ryžiai, žvelgėme, kaip sunkiai dirba kinai dėl kiekvieno skatiko ir gebėjimo pragyventi šioje šalyje. Tiesą sakant, labai visus nuliūdino tas faktas, jog pro mūsų prabangaus viešbučio langus buvo galima išvysti lūšnynus, vargstančius žmones su daugybe vaikų ant rankų. Na, bet džiugu matyti tai, jog jie kabinasi į nepaliaujamai sunkų gyvenimą ir stengiasi kovoti už savo būvį šioje netikėtumų kupinoje šalyje. Įspūdingiausias ir tikrai nepamirštamas šios kelionės dalykas, ko gero, buvo didžiausia pasaulyje Budos statula. Šis įspūdingas statinys, tvirtai įsirėmęs ant Pietų Kinijos jūros kranto tiesiog žavėjo savo paslaptingumu ir nepaliaujama tyla bei ramybe.
Taigi ši įspūdinga kelionė dar ilgai išliks mano atmintyje, na ir kartu kaip pamoka, jog ir paprasta bei nereikšminga popietė gali pakeisti tavo gyvenimą ir praplėsti pažinimo laisvę daugybe tūkstančių kilometrų Azijos link!
Istoriją atsiuntė Eglė Vaitekėnaitė.
