Lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna interpretuoja Medėjos mitą kaip tragišką Rytų ir Vakarų pasaulių susidūrimą, sulaukdamas nevienodų žiūrovų ir kritikų reakcijų Vienoje ir Berlyne.
Kas yra šių dienų Medėja ir ko savo gyvenime siekia Jasonas? Kodėl Jasonas pasidaro jai neištikimas ir kokia (iš)didi yra Medėjos širdis? Šiuos ir kitus klausimus bando atsakyti lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, 2006/2007 metų Tarptautiniam Vienos teatro festivaliui „Wiener Festwochen“ sukūręs šių dienų tragediją – graikų mito „Medėja“ interpretaciją.
Prieš daugiau nei dešimtį metų išpopuliarėjęs lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna tituluojamas kaip realistinio bei psichologinio teatro kūrėjas, grotesko detalėmis pašiepiantis šiuolaikinę masinę kultūrą, stereotipus, mąstymo klišes ir elgesio štampus, scenoje nagrinėjantis žmogaus vienišumą, nepastovumą, moralinį skausmą bei psichines kančias. Greitai išgarsėjęs šiuolaikinio teatro realistas jau yra pelnęs ne vieną kultūros premiją bei apdovanojimą; jo naujausias darbas „[medea:]“ apdovanotas Austrijos teatro prizu Nestroy už geriausią praeitų metų režisūrą.
Vienos žiūrovų bei teatro kritikų gerai įvertintas spektaklis „[medea:]“ Berlyno publikos ir kritikų buvo sutikta kiek šalčiau: trumpi plojimai ir ne vien teigiamos recenzijos, matyt, atspindėjo nenorą priimti kitokią Medėją, nenorą pritarti karjerizmo blogiui bei globalizacijos epochos skirtingų kultūrų mišrainei.
Euripido tragedijos pagrindu talentingo lenkų dramaturgo Michalo Wałczako perrašytas spektaklis pasakoja gruzinės Medėjos (Sylvie Rohrer) ir naftos magnato Jasono (Rolandas Kochas) istoriją, kurie Jasono karjeros tikslų vedami persikrausto iš Kaukazo į Vakarų Europą, Vieną. Jasonas čia jaučiasi lyg žuvis vandenyje, čia jo gimtinė, jo kultūros terpė. Tačiau jo patriotizmas pamažu perauga į lengvo nacionalizmo potekstę: tėvas draudžia savo vaikams kalbėti gruziniškai ir priekabiai koreguoja pavyzdingą žmonos vokiečių kalbos tartį. Medėjos laimę ima temdyti svetimas kraštas ir svetimi papročiai, ji jaučiasi vieniša bei pamiršta, vyrui vis ilgiau užsibūnant darbe.
Tragedijos užuomazga randasi į šeimą įsikėlus Justinai (Mareike Sedl), kuri ne tik tvarko kambarius, moko abu berniukus groti pianinu, bet ir sąmoningai vilioja Jasoną, pasinaudodama net savo tėvo pažintimis ir įtaka. Scena, kuomet Justina matuojasi raudoną Medėjos suknelę ir papuošalus – ženklas, atspindintis tariamos auklės ketinimus užimti Medėjos vietą, – yra kiek tiesmuka, tačiau ši logiška užuomina leidžia režisieriui laikytis mitinio pagrindo bei subtiliai pabaigti savąjį pasakojimą.
Kitos dvi spektaklio figūros – senyvo amžiaus sutuoktinių pora, buvę Medėjos ir Jasono namų savininkai – atitinka Euripido tragedijos choro vaidmenį. Sutuoktinių apsilankymai bei kišimasis į jaunos šeimos gyvenimą didina Medėjos uždarumą ir sielos kančias. Įtampą kuria ir anonimo skambučiai. Lyg kino filmų maniakas, neduodantis ramybės savo aukai, Medėjos ir Jasono namuose remontą daręs darbininkas įsimyli temperamentingą gruzinę. Ši tema plėtojama tik tiek, kiek ji leidžia atsiskleisti Medėjos vidinėms kančioms bei pamišimui. Neištvėrusi vyro apgaulės, vienišumo ir Vakarų pasaulio kitoniškumo, prapuolusi sielos kančiose Medėja griebiasi vaistų ir amžiams užmigdo savo vaikus. Justina žūsta raudonos suknelės nuoduose, Jasono neištikimybė atlyginama vaikų mirtimi – Medėja „triumfuoja“.
Jei Euripido tragedijoje Medėja artikuliuojama bei smerkiama kaip savų vaikų žudikė, tai Grzegorzo Jarzynos spektaklyje ji vaizduojama daugiau kaip Vakarų pasaulio „svetimkūnis“, ieškanti atlygio už skriaudas. Be galo stiprios valios, jausminga, kartu ir išdidi rytietė priverčia Jasoną kentėti ir savos pačios tragedijos atomazgoje išeina pakelta galva.
Sylvie‘os Roher sukurtas Medėjos vaidmuo nepakartojamas. Aktorės artikuliacija, gestai, mimika, psichinė įtampa, susitvardymas bei visiškas pamišimas tiek užburia, jog įtiki, kad Gruzija ir yra buvusi Kolchidė, o rytietiškų bruožų turinčią aktorę gali tapatinti su pačia saulės Dievo Helijo anūke Medėja. Todėl ne veltui už vaidmenis Grzegorzo Jarzynos mite „[medea:]“ ir Ruedi Haeusermanno pastatyme „Apie žvėris“ („Ueber Tiere“) pagal Elfriedės Jelinek to paties pavadinimo pjesę Sylvie Roher apdovanota Nestroy prizu kaip geriausia 2007 metų aktorė.
Ingrida Gerbutavičiūtė
