Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos vardą, apie būtinumą kurti jos teigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Ir tai yra vienas svarbesnių elementų ekonominėje ir kultūrinėje konkurencijoje, taip pat Europos Sąjungos mastu, galintis pritraukti šalies vystymąsi remiančias investicijas, turistų srautus ar „smegenų“ imigraciją bei palankumą Lietuvos nuomonei sprendžiant tarptautinius klausimus. Ta kryptimi veikia diplomatinės ir konsulinės atstovybės, žiniasklaida lietuvių kalba, lietuvių bendrijos įvairiose pasaulio šalyse. Tokių pastangų pasekmės naudingos visiems Lietuvos gyventojams ir piliečiams – tai aksioma, jei išsivysčiusioje, gerbiamoje ir mylimoje šalyje gyvenama turtingiau, garbingiau, saugiau, dirbama našiau, sukuriama daugiau ir geresnės kokybės kultūrinių vertybių.
Deja, žiniasklaida lietuvių kalba, net esant geriausiems ketinimams, dėl kalbos barjero turi ribotas galimybes ir potencialių informacijos gavėjų ratą, iš esmės apsiribodama išskirtinai lietuvių aplinka, kurią įtikinėti dėl Lietuvos vardo nėra ypatingo poreikio.
Tokioje situacijoje galėtų padėti žiniasklaida tautinių mažumų kalbomis, tarp jų ir lenkų kalba, juolab kad geru vardu, visų pirma, reikėtų pasirūpinti artimiausioje informacinėje erdvėje, t.y. kaimyninėse šalyse. Deja, čia situacija, turint omenyje žiniasklaidą lenkų kalba, kaip tik skiriasi nuo, rodos, vienareikšmio šios dienos poreikio, atsižvelgiant į Lietuvos priklausymą ES ir NATO.
Reikėtų prisiminti, kad tiktai Lietuvoje, pradedant nuo pirmosios Sovietų Sąjungos okupacijos 1940 metais, buvo leidžiama sovietų spauda lenkų kalba tokia, kaip „Wileńska prawda“, pokario „Czerwona Gwiazda“, 1953 metais pertvarkyta į dienraštį „Czerwony Sztandar“, kuris savo ruožtu 1992 metais pakeitė pavadinimą į „Kurier Wileński“, per daugelį metų nekeičiant redakcijos sudėties, iki šiol išlaikant įtaką tų likusiųjų, kurie jame teberašo nuo XX a. penktojo dešimtmečio, arba „merginų, atsimenančių gyvą Staliną“. Maža to, „Czerwony Sztandar“ darbuotojai sudaro visų kitų naujai atsiradusių ir pavadinimus keičiančių sovietų leidinių redakcijų personalą. Dėl to faktiškai iki šiol išsaugotas ideologinis nuoseklumas, sovietinis vertybių vertinimas, kurie įskaitomi ir tik slepiami po pakeistos retorikos priedanga.
Pagaliau, tas ideologinis ir kartų nuoseklumas iki dabar demonstratyviai pabrėžiamas, triukšmingai švenčiant eilines metines, kai 1953 metais Vilniaus apskrities partijos komiteto organas „Czerwona Gwiazda“ buvo pertvarkytas į partijos CK organą „Czerwony Sztandar“. Apibendrinant dienraščio „Czerwony Sztandar“ veiklos lenkų sovietizacijos labui 40-metį ir vėlesnį „Kurier Wileński“ veiklos laikotarpį, teigiama apie „istorinį nuopelną lenkiškumo puoselėjimo labui“. Tokių veiksmų neleidžia sau joks kitas Lietuvos leidinys, o tai liudija apie mąstymo kryptingumą vertinant praeitį ir redakcijos ateities viziją.
Permainų laikotarpiu Varšuvoje pasirodė žinomo rašytojo, vilniečio Tadeušo Konvickio, knyga, kurioje jis iš tolo tinkamai įvertino „Czerwony Sztandar“, nepaprastai įtakingos Lietuvos lenkų sovietizacijos ir sekimo centro, kolektyvo veiklą: „... Pačioje Europos širdyje. Visam pasauliui matant. JTO, popiežiaus ir Viešpaties Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos dvasia (...). Skaitau su kažkokiu baisiu skausmu prie širdies šituos siaubingus keturis tarybinio lenkų laikraščio puslapius... Viešpatie, Viešpatie, būk gailestingas mums nusidėjėliams.“ (Mėnulio tekėjimai ir nusileidimai. Leidykla. Varšuva, 1990)
Tuo labiau, kad sovietizacijos prievolę leidinys vykdė ir už Lietuvos ribų, pakankamai plačiai pasiekdamas ir kitas Sovietų Sąjungos respublikas. O tada, pagal skelbiamą šūkį „Czerwony Sztandar – kiekvienoje lenkų šeimoje“ būdamas praktiškai kiekvienuose namuose, buvo lengvai priimtas ir išliko, tik pakeitus pavadinimą į „Kurier Wileński“, „patikimu“ informacijos šaltiniu jau kitoje epochoje. Lygiai taip pat buvo priimti ir kiti leidiniai su daugelį metų žinomomis „Czerwony Sztandar“ skiltyse figūruojančiomis pavardėmis – kaip savi.
Tie, kurie domėjosi politika, tikriausiai dar atsimena, kai 1988-1992 metais „Czerwony Sztandar“ kolektyvas, lietuvių kalba leidžiamojoje spaudoje sumaniai surasdamas faktiškus ir tariamus lenkams priešiškus pasisakymus, juos versdamas į lenkų kalbą ir papildydamas savo atitinkamais komentarais, sukeldavo lietuvių-lenkų nuotaikų kunkuliavimą, atkurdamas senas nuoskaudas ir formuodamas naujus stereotipus ir nepalankumą, kurie, kurstomi ir vėlesniais metais, iki šiol tebesukelia neigiamas pasekmes. Visų pirma, lenkų mažumai, kuri, nukreipta į nesibaigiančias „kovas“, nesinaudoja visa apimtimi jai priklausančiomis pilietinėmis teisėmis, taip leisdama naudoti savo silpnybes politikavimui, daugeliu atvejų propagandiniame triukšme nesuprasdama, kad pirmiausiai „jų gynėjai“ yra pagrindiniai engėjai. Tai nenuginčijamai įrodo Lenkų rinkimų akcijos veikla Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, pvz., regiono plėtros ir žemės grąžinimo klausimais, su kuriais pagal įstatymą derinami žemės perkėlimo ir nuosavybės pripažinimo tuose rajonuose projektai, ir kurie per „Kurier Wileński“, „Magazyn Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ bei radijo stotį „Znad Wilii“ teigia, kad perkėlimai vykdomi be jų sutikimo ir žinios, ir kad tais engėjais yra tiesiai neįvardijami „lietuviai“, esantys tuo pačiu neigiamų emocijų nukreipimo objektu.
Tą veidmainiškumą dar labiau pabrėžia faktas, kai pagalvojama, kad be visiškos ir absoliučios 15 metų valdžios minėtose rajonuose, Akcijos atstovai užima įtakingas pareigas Vilniaus apskrityje, Vyriausybėje, Užsienio reikalų ministerijoje, Žemės ūkio ministerijoje bei Išeivijos ir tautinių mažumų departamente, tai yra visur, kur priimami sprendimai minėtais ir kitais klausimais, susijusiais su šiuo regionu. Žinoma, nekalbama apie tai, kiek sklypų ir hektarų parūpino sau, giminaičiams ir bendražygiams. Beje, tai yra atskira tema, verta ypatingo dėmesio.
Šitokia ir panaši dezinformacija per minėtą žiniasklaidą ir jos interneto versijas turi pakankamai reikšmingą diapazoną, o vėliau rafinuotu pavidalu perduodama į dienraščius „Rzeczpospolita“, „Gazeta Wyborcza“, televizijos kanalą „Polonia“, kitą žiniasklaidą ir lenkų bendrijas visame pasaulyje sukelia nemažą susidomėjimą, kurdama atitinkamą Lietuvos vaizdą.
Nesenai, kalbėdamas su žinomu ir Lietuvai palankiu asmeniu, pastebėjau pokytį jam vertinant įvykius ir kad pažodžiui atkartoja „Kurier Wileński“ teiginius. Tačiau į pastabą, kad šio postkomunistinio leidinio publikacijos dažnai prasilenkia su tiesa, atsakė, kad ši informacija gauta iš „Rzeczpospolita“, nežinant, kad „Kurier Wileński“ redakcija siunčia tas pačias publikacijas, tiktai labiau rafinuota forma, ir šitam įtakingam leidiniui.
Vienas iš naujausių pavyzdžių – š.m. balandžio 22 d. interneto portale delfi.lt pasirodė diskusinė dr. Alvydo Butkaus iš Kauno publikacija „Vidurio Lietuva“. Balandžio 23 d., tai yra jau kitą dieną, dienraštyje „Rzeczpospolita“ pasirodė „Kurier Wileński“ vyriausiojo redaktoriaus R. Mickevičiaus straipsnis „Lietuviško portalo antilenkiška kampanija“, kur visi komentarai – už ir prieš autoriaus nuomonę jau yra traktuojami kaip antilenkiški, liudijantys apie tariamai eilinę antilenkišką kampaniją, o atitinkamai sustatyti akcentai ir iš teksto paimti atskiri sakiniai daro iš polemiško straipsnio lietuviškame portale visuotinės grėsmės ir siaubo vaizdą Varšuvos dienraščio skiltyse. Nekalbant apie patį „Kurier Wileński“, kurio skiltys eilinį kartą tuojau pat, vietoj diskusijos, užsipildė publikacijomis, faktiškai siekiančiomis įbauginti Lietuvos lenkus ir juos izoliuoti.
Mūsų manymu, ir viena, ir kita publikacija yra blogos, nes neteikia jokios teigiamos informacijos, o tiktai pagilina pasidalijimą, kuris padeda renovuoti senas sistemas įtakas, skatina pasinaudoti nacionalizmu Lietuvai nepalankių jėgų poreikiams. Juolab, kad kiekviena polemiška publikacija yra tuojau pat perduodama už Lietuvos ribų, užuot surengus ramią pilietinę diskusiją visomis temomis šalies viduje, suprantant, kad Lietuvai šiandien turi rūpėti daug rimtesnės grėsmės, kurioms reikėtų spirtis kartu.
