1990-1992 m. Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992-1996 m. kadencijos Seimo narys, buvęs Vilniaus rajono tarybos narys, 1997-2000 m. ir 2003-2007 m. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Ryšard Maceikianec atsiuntė laišką portalui „Balsas.lt“, kuriame dalijasi mintimis apie padėtį jau daugelį metų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdomuose Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose ir apie Lietuvos lenkų santykius su lietuviais.
„Kelias į niekur“- taip pavadino savo knygą vienas įžymiausių XX amžiaus Europos rašytojų Juozapas Mackevičius (Juzef Mackiewicz), vilnietis, LDK pilietis, antikomunistas, kandidatas į Nobelio premiją, deja, žinomas Lietuvoje tik siauram skaitytojų ratui, kuris spalio 1939 metais Kaune paskelbė laišką „Mes vilniečiai“.
„Keliu į niekur“ jis pavadino sovietinę sistemą, primestą Lietuvai 1940 metais. Tam „Kelyje į niekur“ mes sutinkam melą, apgaulę, žmonių priešpastatymą, tuščią sovietinę propagandą, bauginimą, grėsmę gyvybei ir paprasta žmonišką baimę bei prisitaikymą.
Nors nuo to laiko praėjo daug metų, o Lietuva jau priklauso Europos Sąjungai, mes vis atrandam ir kuriam naujus takus ir takelius, vedančius į niekur. Tokioje „kūryboje“ toli hgražu ne paskutinė reikšmė priklauso ir spaudai.
Paskutiniu metu Lietuvos spaudoje neretai pasirodo straipsniai, mėginantys aprašyti situaciją Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose („Vilnija virsta rezervatu“, „Veidas“ 2007.05.10 d.; „Vilniaus rajone-lenkų valdžios siautėjimas“, „Laisvas laikraštis“ 2007.11.16 d.; „Už Vilniaus – kitas pasaulis“, „Vilniaus diena“ 2007.11.24 d.). Nors leidinių pobūdis skirtingas, visus paminėtus straipsnius jungia stereotipinis požiūris ir bandymas priešpastatyti lietuvius ir Lietuvos lenkus, o Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA) pavaizduoti kaip vienintelę visų Lietuvos lenkų atstovę.
Lietuviai turi tik tiek, o lenkai daugiau, lenkai turi geresnes mokyklas, lenkai lengvai keičia žemės paskirtį ir pan. Tokio lygio rašiniai tikrai reikalingi tiktai LLRA ir jos vadukams, kurių jie laukia kaip oro, kaip vandens, kad suglumintai ir dezinformuotai visuomenei eilinį kartą su džiaugsmu praneštų apie tai, kad lietuviai, atseit, juos persekioja už „pasiaukojimą lenkų visuomenei“, o tai lyg ir įrodo tokie straipsniai. Tai tikras vanduo LLRA malūnui, kuris kol kas juda melagingų šūkių ir rafinuotos propagandos dėka, o ne darbų šio regiono piliečių labui. Paminėtuose ir kituose straipsniuose tiesiog trūksta pilietinių pažiūrų ir supratimo, kad lietuviai ir lenkai yra tos pačios valstybės piliečiai ir tautybė čia nieko dėta – vagis, korumpuotus veikėjus, apgavikus reikia parodyti atskleidžiant jų nusikalstamą veiklą arba neveiklumą, o ne akcentuojant tautinę priklausomybę.
Reikia suvokti problemos rimtumą ir esmę – nuo tokio LLRA (o tiksliau, nedidelės grupės, kuriai galias suteikė visuomenės vidinė okupacija) valdymo metodų kenčia Lietuvos piliečiai, kurie gyvena blogesnėse sąlygose, žmogaus ir piliečio teisių pažeidimo, siekimo ir persekiojimo atmosferoje. Tokia sistema akivaizdžiai plečiasi ir įleidžia vis gilesnius šaknis. O visuotinio apribojimo ir sekimo sąlygose negali vystytis nei ekonomika, nei kultūra, nei švietimas. Laisvė veikti ir galimybė pasireikšti turi žymiai didesnę reikšmę pilietiškumo ugdymui, kultūrai bei švietimo vystymui, negu buvimas ar nebuvimas mokyklose geresnių suolų, lentų, tokių ar kitokių viliojančių dovanėlių. Verta taip pat pažymėti, kad pagrindiniais „kovotojais“ už Lietuvos lenkų mokyklas ir kultūrą tapo tie, kurie nei patys, nei jų vaikai nesimokė mokyklose su lenkų mokoma kalba ir abejotina, ar moka nors skaityti ir rašyti šia kalba. Beveik visi jie gimė, gyveno arba mokėsi Baltarusijoje ir susidomėjimas lenkų mokyklomis išryškėjo tik paskutiniaisiais metais su aiškia politine potekste (Janušauskienė - Počikovska, Sinickij, Kviatkovskij, Rekst ir kiti). Ypač ryškus pavyzdys – dabartinė Vilniaus rajono merė, turinti 8 klasių ir buhalterijos kursų Baltarusijoje išsilavinimą. Jos tikrą veidą bei kultūros lygį galėjo pamatyti Vilniaus Vladislovo Sirokomlės vidurinės mokyklos mokiniai bei mokytojai, kada ji su grupe valkatų visą 2003 metų pavasarį ir vasarą atvažiuodavo iš Rukainių kaimo ir stovėdavo su šmeižiančias plakatais prie mokyklos durų, reikalaudama kad direktorius sugrįžtų į LLRA „glėbį“ (po to iškart tapo mere). Spaudimo neatlaikęs direktorius išėjo iš darbo, o buvusi geriausia tuo metu mokykla su lenkų mokoma kalba prarado savo poziciją, kurią turėjo iki paminėtų įvykių.
Tokių pavyzdžių yra daugiau, kurie rodo tam tikrą LLRA veikėjų veidą ir „susirūpinimą“ švietimu, šio regiono ateitimi, realizuojamą vidinės okupacijos metodais, kurių gali pasimokyti net pats Lukašenka.
Ieškant tiesos ir norint suprasti tam tikrą padėtį Vilniaus rajone reikia turėti omenyje, kad tai vyksta ne tuštumoje, o prie Lietuvos sostinės, kur lyg ir turėtų galioti įstatymai, kur lyg ir veikia visa teisėsaugos ir valstybės kontrolės institucijų sistema, išlaikoma piliečių pinigais.
Kalbant apie situaciją Vilniaus rajone visada gvildenama žemės grąžinimo tema, pabrėžiant, kad vietiniams lenkams žemės paskirties pakeitimai, atseit, vyksta lengvai, o kalbant apie perkeltos žemės mastą yra pateikiamas visada tas pats 1 hektaro ploto sklypas, kurį iš Anykščių į Vilniaus rajoną perkėlė G. Landsbergienė. Tokie paviršutiniški, stereotipiniai rašiniai ne tik neatskleidžia tikros situacijos ir tam tikrų kaltininkų, bet leidžia LLRA ir toliau nusikalstamai piktnaudžiauti žmonių pasitikėjimu, turtu ir čia gyvenančių žmonių ateitimi. Tik įsigilinus į žemės grąžinimo problemą galima nuodugniai suprasti tikrą veidą LLRA vadukų, jų begalinį įžūlumą ir savanaudiškumą bei jų sukurtą antiįstatyminę valdymo sistemą.
Kad žmonės keliasi prie sostinių ir prie civilizacijos centrų – tai yra normalu ir liečia ne tik Vilnių. Kad tam stengiamasi panaudoti ir neteisėtus būdus – tokie faktai būdingi visoms postkomunistnėms šalims. Bet tam, kad šioje emocijų sumaištyje nenukentėtų vietinių gyventojų interesas, yra vietinė valdžia – savivalda. Reikia tiesiog turėti omenyje, kad įstatymas, pradedant 1998 metais, numatė, kad visi žemėtvarkos projektai, kurie apima ir keliamus iš kitų rajonų plotus, būtų derinami su savivaldybe per viešus aptarinėjimus, o nuo 2002 metų – tvirtinami savivaldybės vadovų parašu. Per visą šį periodą nebuvo nė vieno atvejo, kad Vilniaus rajono savivaldybė nesuderintų kokio nors projekto. Tuo tarpu perkelta buvo ne vienas, o keliolika tūkstančių hektarų, aišku už mielą šypseną ir gražias akis. To išdava - Vilniaus rajono gyventojams siūloma ieškoti laisvos žemės kituose rajonuose, nors pradžioje net pusė rajono žemės buvo laisva.
Be to, pradedant 2000 metais, be absoliučios valdžios rajone, apskrityje dirbo LLRA atstovaujantis administracijos vadovo pavaduotojas, kuris tiesiogiai užsiiminėjo ir sprendė žemės grąžinimo klausimus. Koks dar Lietuvos rajonas, kokia dar partija turėjo tokį palankų administracinių resursų išdėstymą grąžinant žemę?
2006.02.09 d. paminėtas savaitraštis „Veidas“ paskelbė sąrašą valdininkų ir politikų – turtuolių, kur 41 vietoje matome L. Janušauskienę – Počikovską, LLRA pirmininko pavaduotoją, buvusią rajono merę, o dabar Seimo narę, kuri turi 4 butus ir namus Vilniuje bei 6 žemės sklypus Vilniaus rajone, nors atvyko iš Baltarusijos ir žemė jai neturėjo būti grąžinama. Beje, į šį sąrašą nepateko dar du jos namai Vilniaus rajone – ant Žeimenos kranto ir Nemenčinėje. Panašiai praturtėjo ir kiti LLRA aktyvistai ir jų giminės.
O žemė, kaip žinia, ne guminė – savivaldybei sutikus perkelti tūkstančius hektarų iš kitų rajonų bei LLRA aktyvistų gobšumas lėmė, kad vietiniai gyventojai žemės atgauti negali, o dalis iš jų – neatgaus niekada.
2004-2007 metais būdamas Vilniaus rajono savivaldybės narys po eilinio LLRA organizuoto piketo prie Seimo, kur tradiciškai buvo skelbiama, kad savivaldybė stengiasi grąžinti gyventojams žemę, bet nieko negali, kad jai visur trukdo neįvardinti aukšti pareigūnai, bei kad žemės perkėlimas iš kitų rajonų vyksta, atseit, be savivaldybės žinios ir pan. – pasiūliau sudaryti tarybos narių komisiją, kuri išanalizuotų padėtį ir įvardintų kaltininkus. Reikėjo matyti, kaip tos komisijos sudarymui priešinosi LLRA vadukai, bijodami, kad tarybos nariai ir visuomenė galų gale pažins tikrą padėtį!
Nors visgi per kovą ir triukšmą sudaryta komisija neįvykdė savo pareigų net iš dalies, nes jai vadovavo LLRA dauguma, bet tapo visiškai aišku, kad savivaldybė nusikalstamai nė piršto nepajudino mėgindama padėti gyventojams ir apginti jų interesą, kad pačiame savivaldybės aparate nebuvo nė vieno žmogaus, kuris rūpintųsi šia svarbia problema ir kad vietoj darbų nuolat V. Tomaševskio nurodymu buvo organizuojami viso labo triukšmingi piketai, kurie nukreipdavo lenkų visuomenės dėmesį nuo tikrų kaltininkų ir nusikaltėlių.
Tas pats ir su žemės paskirties pakeitimu – greitas ir dažnas pakeitimas buvo taikomas tik supirkinėtojams. Tarp tų, kuriems buvo leista tai padaryti, vietiniai lenkai – labai retais atvejais.
Paminėtas „Laisvas laikraštis“ mini faktą, kad V. Tomaševskis pareikalavo pusantro milijono kyšio už žemės paskirties pakeitimą prie Skaidiškių. Tokių ir panašių informacijų sklinda po rajoną jau seniai. O jeigu tokios milžiniškos nelegalios ir nekontroliuojamos sumos atsiranda psichopatų rankose, ir tų, kurie sovietmečio laikais kumščiais ir rusiškais keiksmažodžiais išmušdavo paklusnumą, o dabar „įveda demokratiją“? Nėra ko kaltinti lenkų visuomenę, kad ji balsuoja už LLRA - ji tiesiog gyvena baimėje kaip ir praeitoje epochoje - ir tai dedasi, pabrėžiu, Lietuvoje, kuri yra Europos Sąjungos narė.
Daugiau nei prieš šimtą metų John E. Acton pasakė savo garsiąją frazę “Valdžia korumpuoja; absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai”. 15 metų LLRA veikla Vilniaus rajone tą išvadą tik dar kartą patvirtino.
Skelbiant straipsnį „Vilnija virsta rezervatu“, „Veidas“ pirmame puslapyje patalpino Gedimino bokštą su Lenkijos vėliava ir užrašu – „Vilnijos lenkų svajonė“, aišku, sąmoningai priešpastatant lietuviams lenkus, priminant, kad lyg tai dar „sėdi lenkas ant kalniuko“, kurio „akys blizga kaip velniuko“. Be to, Lenkijos vėliava ir paminėtas užrašas dar kartą pabrėžia, kad kai kuriems politikams, veikėjams ir žurnalistams sunkiai sekasi atskirti lenkų - Lietuvos piliečių ir Lenkijos piliečių simbolius ir siekius.
Prieš porą metų teko kalbėtis su dabartiniu Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriumi apie pavardžių rašymą. Jis tada papasakojo apie naują mūsų vyriausybės projektą, kuris, mano nuomone, būtų tinkamas dabartinėmis sąlygoms. Tad paklausiau – kodėl minėtas projektas nėra realizuojamas? Atsakė, kad Varšuva neduoda sutikimo. Tada dar kartą paklausiau – ką bendro turi Varšuva su Lietuvos piliečių pavardžių rašyba? Pažiūrėjo į mane nustebintas, rodos, taip ir nesupratęs mano klausimo.
Tai visgi, ko nori Lietuvos lenkai? Jų siekiai ir svajonės ne itin skiriasi nuo lietuvių svajonių. Jie kaip ir lietuviai nori gyventi teisinėje pilietinėje valstybėje, turėti galimybę dalyvauti laisvuose rinkimuose, laisvai reikšti savo nuomonę, puoselėti savo kultūrą.
Jie nenori, kad jiems vadovautų nusikalstama grupuotė, veikianti partijos pavidalu, jie nenori būti sekami, jie nenori, kad jiems XXI amžiuje būtų nustatoma, ką jie turi skaityti, su ko kalbėtis ir sveikintis, su kuo susitikti ir draugauti.
Paminėtas įžangoje Juozapas Mackevičius visą savo gyvenimą ir kūrybą siejo su idėja, kad tik tiesa yra įdomi. Man rodos, kaip tik tos pilnos tiesos trūksta rašant ir apie padėtį Vilniaus rajone, apie Lietuvos lenkus. O pusiau tiesa ir paviršutiniška informacija, kaip ir LLRA valdymas Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose , deja, yra tik kelias į niekur.
