Tie laikai jau praeityje. Dabar privatizuojamų objektų sąrašas trumputis. Vos trylikos įmonių akcijos ir pavieniai turto objektai, ferma, butas, palėpė. Atsikratoma nelikvidais, ir tiek.
Paradoksalu, kad kai privatizavimas tapo žymiai skaidresnis, privatizavimo, kaip valstybės politikos ir krypties - nebeliko. Ne dėl to, kad valdžia jau išsipardavė taip, kad jai beliko teikti tik viešąsias paslaugas. Anaiptol. Valdžia, tiek centrinė, tiek savivaldos, yra stambi kapitalistė ir rimta verslininkė. Ji veikia daugelyje sričių, o dabar ypač užsimojo savo komercines, pelno siekiančias veiklas plėsti. Plėsti į naujas sritis, iš kurių jau buvo pasitraukusi. Kai kurias sritis siekiama visiškai monopolizuoti. O tada jau konkurencijai, vartotojo pasirinkimui – sudie.
Štai jau antrus metus visaip kaip kelią skinasi valstybinių vaistinių idėja. Ne dėl to, kad vaistinių Lietuvoje trūktų. Ne, kai kurie parlamentarai netgi norėtų jų skaičių sumažinti – riboti vaistinių skaičių. Bet štai ligoninėse esančius vaistų sandėlius, siekiama paversti prekybos vietomis. Jei tuo norima papildyti ligoninių kišenes – vadinasi vaistai bus brangesni. Jei norima, kad jie būtų pigesni, vadinasi turės būti subsidijuojami iš to paties braškančio sveikatos draudimo fondo. Apie lygias konkurencijos sąlygas, valdžia apskritai yra pamiršusi.
Kita sritis, kurią valdžia ketina netgi monopolizuoti – tai anuitetų mokėjimas žmonėms, sukaupusiems lėšų privačiose antros pakopos pensijų sąskaitose. Numatoma, kad anuitetus mokėtų Sodra. Tik ji, ir niekas kitas. Pasiūlymas absurdišku atrodo dar ir dėl to, kad pagal siūlomą modelį, žmogaus privatus prisidėjimas kaupimui būtų vidutiniškai du kartus didesnis, nei numatoma valstybės subsidija. Žmonės kaupimą renkasi didele dalimi dėl nepasitikėjimo Sodra. Pavesti Sodrai mokėti privačius anuitetus, yra tas pats, kas kunigą laidoti be bažnyčios. Konkurencijos taryba saugo rinką nuo privačių monopolijų. O jei valstybinė, tai tada kas – jau gera monopolija? Konkurencijos taryba neleidžia didinti koncentracijos prekybos sektoriuje. O kai įstatymu monopolizuojama visa paslauga – kaip reikėtų vadinti tokius konkurencijos pažeidimus?
Kontekstas valstybinių verslų plėtrai dabar yra kaip niekada palankus. Verslo reputacija ne be valdžios vyrų ir moterų pagalbos yra nuridenta į padugnes. Paradoksalu, bet labai dažnai - partinių liberalų rankomis ir lūpomis. „Šiukšlių reforma“ Vilniaus mieste įvykdyta, nes ankstesnis privatus modelis buvo per brangus. Naujasis modelis strigo, nes vėl kalti privatūs vežėjai. Šilumos ūkis tik valdiškose rankose galėjo sumažinti šildymo kainą tiek kiek per rinkimus pažadėjo meras. Daugiabučių administravimu irgi geriau teužsiima savivaldybės įmonė, ir taip toliau.
Švytuoklė dabar labai aiškiai juda komercinės veiklos nacionalizavimo kryptimi. Tokioje realybėje labai svarbus viešumas ir skaidrūs viešieji pirkimai, kuo tikrai negalime pasigirti. O svarbiausia, buvo ir lieka – konkurencija, kuri viena vienintelė padaro taip, kad rinktųsi vartotojas, o ne valdžia.
