.jpg)
Pasak R. Lukoševičiūtės-Daudienės, ji M. Daudą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Netikėtai sutiko prie daugiabučio
Televizijos laidų prodiuserė prisiminimais nusikėlė į dieną, kuomet įvyko pirmas susitikimas su Mariumi. Pašnekovė neslėpė, kad labiausiai ją sužavėjo jo akys.
„Na, sprendžiant iš to, kad praėjus 6 metams nuo mūsų pažinties aš vis dar atsimenu jo žybsinčias akis ir šypseną, kai netikėtai susitikau jį prie daugiabučio, kuriame gyvenau, vadinasi, į akį krito išsyk. Po keletos dienų ir vėl jį susitikau vestuvėse: sakyčiau, likimas. Tikrai tokių sutapimų šiaip sau nebūna. Tada jis ilgokai stovėjo šokių aikštelėje ir bandė akimis mane prisikviesti pašokti, bet kol supratau. O kai susitikome šokių aikštelėje, nepaleidome vienas kito iš rankų“, – prisiminimais dalijosi ji.
Pasakodama apie jaunesnį mylimąjį, Rūta atviravo, kad keli jo bruožai ją labai pakerėjo. „Marius sužavėjo savo degančiomis akimis, humoro jausmu ir rūpesčiu, kuris paprastai nėra būdingas jaunimui. Na, o vėliau, kai pažinau jį labiau, patiko vyriškumas, šalia jo jaučiausi saugi, galėjau leisti sau būti tiesiog moterimi, kuri neturi pati rūpintis, kaip vinį įkalti: visų šių nedidelių buities ir didelių darbų sodyboje, kurioje gyvename, imasi su užsidegimu. Kartais man atrodo, kad neįmanoma, o jis, žiūrėk, jau ir viską pats padaręs.
Tas jaunatviškas užsispyręs maksimalizmas pakerėjo. Net ir dabar: šarvo duris pats statė be niekieno pagalbos, nors prieš tai nuo ankstesnio užsiėmimo skaudėjo nugarą, bet sukandęs dantis vis tiek įstatė. Nestabdžiau jo, nes žinojau, kad vis tiek darys taip, kaip jam atrodo ir bet kokia kaina pasieks tikslą“, – šypteli Rūta.
Nepaisant to, jog moteris iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo Marių, tačiau buvo etapas, kuomet ją kamavo nežinomybė: „Po to kurį laiką bendravome labai saikingai: aš vis dar gyvenau savo ankstesnį gyvenimą, nors labai seniai norėjau jį pakeisti. Susikaupiau ir pakeičiau. Po mūsų pažinties praėjo 9 mėnesiai, kurie man buvo kupini nepaprasto ilgesio.
Atrodo, žmogaus kaip ir nepažįsti visai, bet traukia ir viskas. Ir tuomet jis man kovo 8-ą dieną atsiuntė žinutę, pasveikino Moters dienos proga. Susirašinėjome ilgai. Nuoširdžiai išsikalbėjome ir jis… Vėl dingo. Gerokai supykau... Paėmiau po keleto dienų parašiau jam pati: „jei neketini su manimi bendrauti, daugiau niekada neberašyk“.
Čia gal koks ženklas jam buvo, kad manęs nebepaleistų. Taip ir pradėjome draugauti. Na, o bendraujame, kaip ir visos šeimos. Visaip. Būna labai gražių akimirkų, būna – kai apsipykstame, bet per santuokos laikotarpį išmokome ilgai nebepykti atrodo, čia supykai, čia apsisukęs pakalbi, paaiškini, dėl ko susinervavai, pabandom abu išspręsti klausimą ir vėl gražiai gyvenam.“
Laimingos santuokos receptas ir vyro lepinimas
Pasak pašnekovės, santuoka nėra tik vienas kito lepinimas: „Santuokos receptą kiekvieną dieną vis tobuliname. O ingredientai gali būti patys įvairiausi: nuo kavos puodelio ryte, gražaus rūpesčio atžalomis, šilto apkabinimo vakare, maisto gamybos, kai net nemanei, kad antroji pusė šiandien jos imsis ir daugybė smulkmenų, kurias bendrai sudėjus į vieną ir pavyksta tą laimingo buvimo kartu receptą sukurti. Na, o jei atmetus romantinius pastebėjimus, santuoka yra bendras darbas. Be jo nieko nebūtų.“
Jiedu ir nesilaiko griežtų taisyklių, todėl kiekviena diena vis kitokia. „Mūsų gyvenime ko nėra, tai taisyklių. Iš šalies žiūrint, ko gero, atrodom, kaip visiški menininkai: valgyti ruošiame ne lygiai tomis pačiomis valandomis, o tuomet, kada norime ir jaučiame, kad jau reikia, tvarkomės taip pat nebūtinai šeštadienį: tai gali nutikti ir pirmadienį. Ir, kartais, padarome labai rimtus darbus, kokių nebuvome suplanavę ir gana ilgai atidėliojome, o tai, ką suplanavome, nukeliame rytojui. Galbūt čia tas žavesys ir yra, nes nėra vienodų dienų ir jos visos skirtingos“, – atskleidė pašnekovė.
Tiesa, jų namuose ir nebūna „nekalbadienių“. Jiems svarbu yra išsikalbėti ir nieko nelaikyti savyje: „Kalbamės. Netylim. Apsikabinam. Ir visuomet pasakome, kad nepaisant to, kad susinervavom ar apsipykom, meilė niekur nedingo.“
Baigdama pokalbį apie pažintį su vyru bei santuoką, Rūta užsiminė ir apie tai, kaip ją nustebina Marius. „Dažniausia tai būna praktiškos staigmenos, susijusios su prietaisais, kurių man reikia. Valentino dienos proga esu gavusi naujutėlaitį kompiuterį, o gimtadienio – telefoną. Ir vienas, ir kitas daiktas reikalingi mano darbui, nors dėl pastarojo tikrai susikrimtau. Pagalvojau, kad man būtų užtekę ir paprastesnio, bet mano vyras savo žmonai nori geriausio. Negi prieštarausi. Taip ir gyvename“, – šypteli ji.
