Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės paskutiniai metrai 100 metrų krūtine rungties finale Londono olimpiniame baseine buvo atėmę žadą visiems Lietuvos piliečiams (įskaitant ir emigravusiuosius), sirgusiems lemtingą pirmadienį už šią sportininkę.
Žadą buvo atėmę ne tik mums, bet ir jos varžovėms, pusei pasaulio. Pasižiūrėjus, kas 2012 m. Londono olimpiadoje jau lipo ant plaukimo rungčių nugalėtojų pakylos – JAV, Australijos, Pietų Afrikos Respublikos, Japonijos, Kinijos sportininkai – R. Meilutytės aukso medalis mums išties atrodo neįtikėtinas ir vertas dešimčių apdovanojimų. Gal todėl vėlyvą pirmadienio vakarą iš džiaugsmo ir pasididžiavimo verkė daugiau tautiečių, nei neverkė. Juk Rūta, jaunesnė už pačią atkurtąją Lietuvą. Ją užaugino tik tėvas, aukojęsis sunkiame darbe, kad Rūta galėtų treniruotis. Per kvalifikaciją pasiektas Europos rekordas, todėl Rūtos istorija skamba kaip neįtikėtina pasaka.
Galiausiai, kai stebi tą iš laimės sumišusį vaiką, belaukiantį auksinio medalio ir žinant, kad olimpiniu čempionu tampi visiems laikams, pradedi Rūtą tapatinti ir su savo vaikais. Juk nemaža mūsų atžalų dalis beviltiškai susirgę priklausomybe nuo kompiuterio ar mobilaus ryšio telefonų, kai kada meta mokslus, nes taip gyventi patogiau... Tad Rūtos pasiekimas tėvams suteikia vilties. Ir mūsų vaikai gali tapti neeiliniais žmonėmis, kuriais didžiuotųsi Tauta.
R. Meilutytės pasiekimas tampa jaunosios kartos įkvėpimo šaltiniu, simbolizuojančiu pergalės ryžtą, kai tik tarp geriausiųjų tampama geriausiu.
Savo ruožtu tėvų karta R. Meilutytės pergalės akivaizdoje mintimis turėjo nusikelti į 1980 metų Maskvos olimpiadą, kai olimpinį auksą ten pelnė 17 metų Lina Kačiušytė, plaukusi taip pat krūtine ir pranokusi varžoves 200 metrų ilgio distancijoje (1978 metais L. Kačiušytė tapo pasaulio čempione ir rekordininke).
Puikiai prisimenu, kad tuomet Lina irgi tapo simboliu jaunimui ir visai nesvarbu, kad plaukė po sovietų sąjungos vėliava – patriotizmo jausmas Lietuvoje visais laikais buvo panašus. Todėl Linos pergalėmis didžiavomės taip pat, kaip kiekvienakart Kauno „Žalgiris“ duodavo į kaulus Maskvos CASK, o sporto halėje žmonės skanduodavo „Lietuva, Lietuva“.
Šį rytą paskambinau L. Kačiušytei, šiuo metu irgi esančiai Londone bei vakar stebėjusiai Rūtos plaukimą. „Rūta puikiai pasirengusi. Ir fiziškai, ir psichologiškai ji nepalaužiama. Tikras perlas“, – sakė Lina.
Tad kokią žinią vakar mums pasiuntė R. Meilutytė? Pirmiausia – pasididžiavimo jausmą. Jį privalome branginti taip pat, kaip ir savo tėvų bei protėvių žemę, privalome branginti kiekvieną savo Tautos narį kaip savo vaiką, nes šimtai tūkstančių žmonių, išvykusių ieškoti skalsesnės duonos į užsienį yra tokie pat kaip ir mes čia likusieji. Rūta mums nutiesė simbolinį tiltą tarp Lietuvos ir Londono. Ten, kur po 12–16 valandų per parą nugarą lenkia tėvai ir vaikai...
Net tas sutrumpintas Lietuvos himno variantas, nuskambėjęs po apdovanojimų ceremonijos nesutrukdė didžiuotis Tauta, tačiau kiekvieną iš mūsų įpareigoja išsiaiškinti, kodėl himnai netrumpinami, kai pdovanojami Rusijos, JAV ar Kinijos sportininkai.
Kiekvieną iš mūsų įpareigoja nusiųsti pasipiktinimo žinutes Tarptautiniam olimpiniam komitetui už Vokietijos ZDF kanalo (oficialaus olimpiados transliuotojo Vokietijoje) komentatorių replikas, kad girdi, Rūtai per anksti džiūgauti, kol neatlikti dopingo testai. Apie tai prabilo tie, kurie olimpiadoje kol kas džiaugėsi tik sidabru... Iš savo pusės nusiunčiau ZDF kanalui elektroninį laišką su daug prierašų: „Gėda!!! Gėda!!! Gėda!!!“.
Suprantama, jog šis kartėlis nesumenkina pačios Rūtos pasiekimo, bet už šį vaiką privalome stoti mūru, nes tai jis mums suteikė tiek daug laimės ir džiaugsmo ašarųvakar.
