Ketvirtadienį Rusijos dienraštyje „Nezavisimaja gazeta“ išspausdintas straipsnis „Kas jūs, pilieti Borisovai?‘, kuriame teigiama, kad J. Borisovas žlugdo tarptautinį Rusijos įvaizdį, netiesiogiai apkaltina Rusijos diplomatų Irake žūtimi, o jo veiksmai iš politinės arenos pašalino vienintelį palankų Rusijai prezidentą Baltijos šalyse – Rolandą Paksą.
Straipsnio įžangoje teigiama, kad verslininkai, kurie dažnai net ir nėra Rusijos piliečiais, savo veikla ginkluotės srityje kenkia Rusijos įvaizdžiui ir leidžia Vakarams kovoti propagandinį karą prieš „esą kruviną Putino režimą“.
Straipsnio autoriaus nuomone, ginklų prekybos kontrolė Rusijoje, kaip ir daugelis kitų pramonės šakų, Rusijos prezidento Vladimiro Putino dėka jau sutvarkyta, daugelis prekeivių, kurie, anot žurnalisto, išlaikomi Vakarų specialiųjų tarnybų, išnyko, todėl jam „ypač keista sužinoti apie vis dar išlikusius dinozaurus, sugebančius išgyventi jiems agresyvioje aplinkoje“ ir pristato Jurijų Borisovą.
Susipažinkit - Jurijus Borisovas, kadrinis Sovietų armijos karininkas, iki 1991 metų buvo Kauno aviacijos remonto gamyklos, įeinančios į SSRS Gynybos ministerijos sistemą, vyriausiasis inžinierius, rašoma straipsnyje.
Po SSRS žlugimo J. Borisovas prekiavo viskuo – nuo apatinių iki šiferio lakštų, po to lyg atsitiktinai pradėjo tiekti rytų Europai atsargines malūnsparnių „Mi-8“ dalis, o vėliau pradėjo remontuoti toje pačioje Kauno gamykloje rumunų, čekų ir lenkų malūnsparnius, tęsia laikraštis.
Trumpai paminėjęs, kad iš J. Borisovo verslo pasitraukęs Josifas Legenzonas nenoriai kalba apie pasitraukimo priežastis, žurnalistas pamini, kad maždaug tais metais „Borisovo firma galėjo remontuoti ir karinius sraigtasparnius iš probleminių regionų, ir tuomet mūsų herojus pateko į Lietuvos specialiųjų tarnybų akiratį“.
1998 metais, pasinaudojęs Rusijos ekonomine krize, J. Borisovas nusiperka didžiausią Rusijoje sraigtasparnių remonto gamyklą „Spark“, ir čia, rašo žurnalistas, prasideda pats įdomumas. Ypač straipsnio autorių papiktino istorija su Lenkijos sraigtasparnių remontu: „2004 metais amerikiečių kuriama „nauja Irako kariuomenė panoro nusipirkti 40 malūnsparnių „Mi-17“. Juos tiekė Lenkija, kuri už savo proamerikietišką poziciją Irako karo metu gavo iš marionetinio Bagdadao režimo kelis stambius ginklų tiekimo kontraktus. Bet, prieš patekdami į Iraką, malūnsparniai buvo suremontuoti ir modernizuoti Rusijos gamykloje „Spark“!“
Įdomi politika pas lyg Rusijos, lyg Lietuvos pilietį Borisovą, ironizuoja straipsnio autorius: „oficiali Rusijos, jos prezidento Vladimiro Putino pozicija yra JAV agresijos ir neteisėtos okupacijos Irake smerkimas, o viena kompanija „Spark“ savanaudiškai pasiruošusi bendradarbiauti nežinia su kuo. Rusijos diplomatai Bagdade perspėjo, kad kai tik Rusija bus pastebėta bendradarbiaujant su marionetiniu Irako režimu, rusų įstaigų Irake personalas atsiras pavojuje. Jiems grės teroro aktai ir grobimai. Taip ir atsitiko – 2006 metais buvo užpultas Rusijos ambasados automobilis, vienas darbuotojas nušautas, o kiti pagrobti ir po kurio laiko žvėriškai nužudyti“.
Straipsnyje emocingai aptariamas ir J. Borisovo dalyvavimas Rolando Pakso prezidentavimo istorijoje: „Borisovui likimas paruošė tokį viražą, kuris paprastam mirtingajam nedažnai atsitinka: 2001 metais jis susipažįsta su perspektyviu Lietuvos poliniu veikėju Rolandu Paksu, greitai tampa jo artimiausiu patarėju, o vėliau ir jo prezidentinės rinkiminės kampanijos rėmėju. Tapęs šalies prezidentu, Paksas 2003 balandžio mėnesį suteikia Borisovui Lietuvos pilietybę, kuri vėliau Lietuvos valdžios buvo užginčyta. Vidinis skandalas dėl Pakso ryšių su malūnsparnių ir ginklų prekeiviu greitai vystėsi ir 2004 metais Paksas neteko savo posto, tapęs pirmu Europos istorijoje prezidentu, patekusiu į apkaltos procedūrą. Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad Paksas buvo vienintelis Baltijos šalių prezidentas, kuris bent šiek tiek skaitėsi su Rusijos interesais – tarkim, siekė, kad „Mažeikių nafta“ būtų parduota „Lukoilui“. Šiandien nuolat girdime apie Vakarų politikų ir verslininkų operacijas, siekiant sustabdyti Rusijos verslo ekspansiją į Europą, o juk vienu iš pirmųjų tokių bandymų buvo būtent prorusiško Lietuvos prezidento atstatydinimas, įvykęs dėl keistos draugystės su Borisovu“, konstatuoja straipsnio autorius.