Prieš porą dienų Eurazijos (politiniu požiūriu) erdvę sudrebino grėsmingas Kazachijos prezidento Nursultano Nazarbajevo pareiškimas, http://nr2.com.ua/News/politics_and_society/Nazarbaev-Kazahstan-mozhet-otkazatsya-ot-Evraziyskogo-soyuza-78917.html kuris daugeliui stebėtojų pasirodė kiek netikėtas. Pažvelkime į šio akibrokšto kontekstą plačiau.
Norint suprasti, kodėl Kazachija, kurios ilgalaikiai nacionaliniai interesai sufleruoja jos vadovybei kuo labiau distancijuotis nuo Maskvos, buvo tapusi (kartu su Armėnija, Gudija ir Kirgizija) viena artimiausių Rusijos sąjungininkių, tenka atsižvelgti į jos etnodemografinės raidos ypatumus.
Rusų ir kitų rusakalbių dominuojami Kazachijos regionai. (nuotr. asm. archyvo) Iki pat XX a. pradžios šios šalies teritorijoje dominavo kazachai, tačiau jau paskutinį carinės valdžios dešimtmetį į ją pradėjo masiškai keltis rusai. Kazachai labai nukentėjo nuo 1931–1933 m. bado, kurį paskatino sovietinės valdžios veiksmai. Tuomet kazachų skaičius sumažėjo beveik perpus – dalis jų žuvo, o kiti buvo priversti pasitraukti į kaimynines ir tolesnes šalis – į Kiniją, Mongoliją, Iraną ir Afganistaną. Į ištuštėjusį kraštą vėl pradėjo keltis rusai; tai tęsėsi ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai iš pafrontės rajonų į Kazachiją buvo evakuota daug stambių pramonės įmonių, ir pokario laikotarpiu, kai buvo nutarta įsisavinti vadinamuosius plėšinius. Būtent juose (Šiaurės Kazachijos stepių rajonuose) ir didmiesčiuose apsigyveno didžioji dalis Kazachijos rusų ir kitų rusakalbių gyventojų. Tik prieš pat SSRS subyrėjimą kazachai vėl tapo šalyje vyraujančia etnine grupe.
Rytų Kazachijos srities, kurioje 1999 m. buvo bandyta sukurti „rusišką respubliką“, padėtis Kazachijos žemėlapyje . (nuotr. asm. archyvo) Nepriklausomybę 1991 m. paskelbusiai Kazachijai atsivėrė plačios ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi perspektyvos, nes šios šalies geografinė padėtis tarp Rusijos, Kinijos ir islamiškojo pasaulio leido jai tikėtis regioninės lyderės vaidmens, o jos gelmėse slypėjo beveik visa Mendelejevo lentelė. Tačiau ir imperinės jėgos Maskvoje suprato, kad be Kazachijos (taip pat, kaip ir be Ukrainos) Rusija negali pretenduoti į didžiavalstybinį statusą, todėl buvo nutarta atitinkamai paveikti Kazachijos vadovus. Jau 1994 m. įvyko daugiastūkstantiniai rusų nacionalistų mitingai Ustkamenogorske, 1997 m. – Kokčetave. Bet rimčiausia provokacija buvo surengta jau pačioje V. Putino valdymo pradžioje – 1999-ųjų lapkričio mėnesį. Būtent tada Šiaurės Rytų Kazachijoje įvyko bandymas paskelbti čia neva autonominę Rusų Žemės respubliką (rus. „Республикa Русская Земля“) ir prijungti ją prie Rusijos. Turint omenyje, kad dėl beveik 7550 km ilgio valstybinės sienos su Rusija Kazachija iš šiaurės pusės yra iš esmės neapginama, rusiško separatizmo grėsmė atrodė visiškai reali.
V. Kazimirčiukas-Pugačiovas, nevykęs Kazachijos rusų separatistų vadeiva. (nuotr. asm. archyvo) V. Kazimirčiukas (pravardė – Pugačiovas), nevykęs Kazachijos rusų separatistų vadeiva http://rus.azattyq.org/content/kazakhstan_kazimirchuk_cossack/1910599.html
1999 m. lapkričio 20 d. 22 teroristai – visuomeninio patriotinio susivienijimo „Rusia“ (rus. „Oбщественно-патриотическоe объединениe „Русь“) nariai, kurių daugumą sudarė Rusijos piliečiai, ketino užimti Rytų Kazachijos srities centre Ustkamenogorske šios srities administracijos ir Nacionalinio saugumo komiteto bei Vidaus reikalų vietinių valdybų pastatus. Po to buvo tikimasi išprovokuoti vietinių rusų, sudarančių 85 % srities gyventojų, sukilimą.
Teroristams vadovavo maskvietis Viktoras Kazimirčiukas-Pugačiovas; jo gaują sudarė buvę kariškiai, kurie buvo įgiję kovinės patirties Transnistrijoje, Tadžikijoje ir Čečėnijoje.
Kazachijos rusų separatistų platintas plakatas „Mūsų pajėgos nesuskaičiuojamos“. (nuotr. asm. archyvo) http://www.ng.ru/cis/1999-11-24/1_republic.html
Kazachijos rusų separatistų platintas plakatas „Mūsų pajėgos nesuskaičiuojamos“ http://www.apn.kz/publications/article5463.htm Realizuoti savo sumanymo teroristams nepavyko, nes naktį į lapkričio 20-ąją visus juos „supokavo“ (suėmė) Kazachijos nacionalinio saugumo komiteto pareigūnai. V. Kazimirčiukas-Pugačiovas išbuvo Kazachijos kalėjime septynerius metus, po to grįžo į Maskvą; buvo nuteisti ir kiti „Rusijos didintojai“ (keli su tyrimu bendradarbiavę gaujos nariai buvo nuteisti tik lygtinai).
Šiuo atveju stebina kai kurie šios bylos niuansai. Pavyzdžiui, tai, kad jau 1999 m. spalio 15 d., likus vos mėnesiui iki sumanytos „rusiškos revoliucijos“ Rytų Kazachijoje, Novosibirsko laikraštyje „Novaja Sibir“ buvo išspausdintas straipsnis „Rusų teroristų išpažintis“, kuriame buvo pateikta informacija apie V. Kazimirčiuką bei jo grupuotę ir apie jų ketinimus atlikti Kazachijoje aibę teroro aktų. Nepaisydami to, V. Kazimirčiuko vyrai ir toliau beveik atvirai rengėsi sąmokslui. Keista taip pat ir tai, kad Rusijos ambasados globojamos Kazachijos rusų organizacijos, kurios pasisakė už rusiškos teritorinės autonomijos šioje šalyje sukūrimą ir su kuriomis palaikė ryšius iš Rusijos atvykę teroristai – Kazachijos rusų, slavų ir kazokų organizacijų asociacija (rus. „Ассоциации русских, славянских и казачьих организаций Казахстана“) ir į ją įeinantys Kazachijos rusų bendruomenė (rus. „Русская община Казахстана“), respublikinis slavų judėjimas „Lad“ (rus. „Республиканское славянское движение „Лад“; 2004 m. pasitraukė iš asociacijos), visuomeninis susivienijimas „Istoki“ („Ištakos“; rus. „общественное объединение „Истоки“), Kazachijos rusų mokyklų mokytojų asociacija (rus. „Ассоциация учителей русских школ Казахстана“), Slavų kultūros centras (rus. „Славянский культурный центр“) ir keletas vietinių rusų kazokų organizacijų, taip pat Kazachijos komunistų partija, – visos jos iškart po įvykių atsiribojo nuo V. Kazimirčiuko grupuotės. Ar iš tikrųjų taip pat greitai buvo pasikeitusios jų narių nuostatos? Ar tiesiog buvo nutarta palaukti „geresnių laikų“? Tuo pačiu metu buvo pradėta skleisti gandus, kad Kazachijos spec. tarnybos galėjo neutralizuoti rusų teroristų grupuotę jau anksčiau, tačiau jos delsė, laukdamos 1999 m. gruodžio viduryje suplanuoto Kazachijos prezidento N. Nazarbajevo vizito į JAV. Ir dar – į visa tai tuomet niekaip nereagavo (bent jau viešai) oficialioji Maskva.
Eurazijos Sąjungos prototipo – 2000 m. Astanoje įsteigtos Eurazijos ekonominės bendrijos – emblema. (nuotr. asm. archyvo)
http://ru.wikipedia.org/wiki/Евразийское_экономическое_сообщество#mediaviewer/Файл:RR5111-0198R.png
Manytina, kad viskas buvo žymiai paprasčiau, ir nepavykęs V. Kazimirčiuko grupuotės maištas – tai tik „įspėjimas“ N. Nazarbajevui. Parodomasis V. Kazimirčiuko ir jo grupuotės narių procesas turėjo pridengti pasiruošimą kitam, svarbesniam, politiniam įvykiui – Eurazijos ekonominės bendrijos (rus. „Еврази́йское экономи́ческое соо́бщество“) įkūrimui, apie kurį buvo pranešta po metų – 2000 m. spalio 10 d. Galima teigti, kad Kazachija už savo teritorinį integralumą sumokėjo itin didelę kainą – geopolitinę priklausomybę nuo Rusijos. Atskirai vertėtų apsistoti prie klausimo – kodėl Rusijai parūpo Šiaurės Rytų Kazachija, kai „rusiška“ yra visa šiaurinė šios šalies dalis? Atrodo, kad taip Rusija bando užbėgti už akių Kinijos ekonominei (ir ne tik) ekspansijai į Kazachiją, tačiau kartu reikia pastebėti, kad pastaroji niekad nėra įgavusi kokių nors drastiškų formų. Tačiau, kaip sakoma, „apetitas ateina bevalgant“. 2014 m. balandžio mėnesį (jau po Krymo okupacijos) V. Putino paskirtasis vienos iš Rusijos autonominių respublikų – Chakasijos – vietinio parlamento pirmininkas Vladimiras Štygaševas pareiškė, kad Rusija turi teisių į rytines Kazachijos sritis. http://nr2.com.ua/News/politics_and_society/Ekspert-Sleduyushchie-celi-Putina-Kazahstan-i-Belarus-78909.html Galima būtų nekreipti dėmesio į kažkokio V. Putino satrapo sapaliones, tačiau rugpjūčio 28 d. tą patį pakartojo vadinamasis Rusijos prezidento juokdarys – Valstybės Dūmos vicepirmininkas Vladimiras Žirinovskis, kuris viešai piktinosi Kazachijoje neva tarpstančia „rusofobija“. http://news.eizvestia.com/news_politics/full/177-zhirinovskij-rasskazal-kogo-rossiya-budet-zahvatyvat-posle-ukrainy O po dienos proputiniško jaunimo judėjimo „Naši“ stovykloje prie Seligero ežero kažką panašaus leptelėjo ir pats „šeimininkas“ – jis pareiškė, kad Kazachija niekad anksčiau nėra buvusi valstybe ir kad ją sukūrė tik prezidentas N. Nazarbajevas.
Galimas dalykas, kad taip V. Putinas norėjo ne tiek įžeisti kazachų tautą, kiek pamaloninti patį N. Nazarbajevą. Vieno prieš metus vykusio tarptautinio renginio Baku metu man teko girdėti panašiai giedantį Rusijos diplomatijos grandą, kuris aiškino susirinkusiems, kad tik Heidaras Alijevas yra sukūręs azerbaidžaniečių tautą ir kad iki tol ji neegzistavo.
V. Štygaševas, įgarsinęs tikrus Rusijos vadovybės ketinimus Kazachijos atžvilgiu. (nuotr. asm. archyvo) http://news.gazeta.kz/news/keyword-vladimir-shtygashev_4442.html
Kad ir kaip ten būtų, V. Štygaševo, V. Žirinovskio ir V. Putino išvedžiojimai nebuvo palaikyti nekaltais kalambūrais, ir į juos iš karto (ir balandžio mėnesį, ir dabar) reagavo Kazachijos prezidentas. Jis įspėjo, kad reikalui esant Kazachija gali atsisakyti nuo narystės Eurazijos ekonominėje sąjungoje, ir pareiškė, jog kazachai padarys viską tam, kad būtų išsaugota jų valstybės nepriklausomybė. http://news.eizvestia.com/news_abroad/full/854-kazahstan-mozhet-otkazatsya-ot-evrazijskogo-ekonomicheskogo-soyuza-nursultan-nazarbaev
Ko dar buvo galima tikėtis, kai 15 metų senumo patirtį ir tai, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, papildo tokie neadekvatūs oficialiųjų Rusijos asmenų pasisakymai? Be to, atrodo, kad N. Nazarbajevas turi daugiau grėsmingos informacijos, negu jos pasirodė viešumoje. Netrukus pamatysime – ar paseks „rusų pavasarį“ Ukrainoje koks nors „rusų ruduo“ Kazachijoje?
