Vilniaus Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Ramūnas Trimakas Rusijos kaltinimus Lenkijai dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios vadina mažų mažiausiai neapgalvotais. Tačiau pastaruoju metu darosi akivaizdu, jog tai sąmoninga nuosekliai vykdomos politikos dalis, o ne šiaip atsitiktinis nesusipratimas.
Pasak R. Trimako, tokie pareiškimai – sena taktika. Dar 1939 m. rugsėjo mėn. SSRS oficialūs leidiniai, tokie kaip „Pravda“ ar „Izvestija“ oficialiai keikė „fašistinę“ Lenkiją (taip pat Rumuniją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir t. t.) ir reiškė susižavėjimą bei paramą „didvyriškai Vokietijai, stojusiai į kovą prieš lenkišką fašizmą“. Nevalingai kyla klausimas – kas tuomet Benitas Musolinis, vadovaujantis sovietine logika? Taip pat antifašistas, nes kariavo nacių pusėje?
Be to, pastaraisiais metais politizuotais pareiškimais neapsiribojama. Viena iš sričių veiklos– siekiama „moksliškai pagrįsti“, esą Antrojo pasaulinio karo kaltininkė yra Lenkija (pavyzdžiui, plačiajai skaitytojų auditorijai šią mintį perša Jelena Jakovleva knygoje „Lenkija prieš SSRS 1939-1950“, išleista Maskvoje, 2007 ir t. t.). Gana keista pozicija – Lenkija pasipriešino ginklu, vadinasi, ji bloga, karo sukelėja. Čekoslovakija irgi bloga, nes nusileido, pasidavė be šūvio. Jeigu Čekoslovakija būtų sutikusi „įsileisti karinį kontingentą“ iš SSRS, vis tiek būtų bloga. Kaip kad blogos Lietuva, Latvija ir Estija, sutikusios įsileisti tą patį „didžiojo Rytų kaimyno karinį kontingentą“. Ir taip blogai, ir kitaip blogai, bet didžiausia „nuodėmė“ – ginti savo gimtuosius namus, savo šeimas nuo agresorių.
Remiantis tokiais štai samprotavimais, pasiekiame Rusijos gynybos ministerijai (ir ne tik jai) vienintelę tinkamą išvadą: „genialus vadybininkas“ Stalinas susitarė ir ėmėsi tvarkyti Europos reikalus su kitu visai neblogu vadybininku Hitleriu. „Kai kurie nesusipratėliai, nesutinkantys su genialiu abiejų geopolitinių virtuozų vadybiniu planu (t. y. visuotinis išnaikinimas sovietų ir nacių konclageriuose), pavyzdžiui, Suomija, pasipriešino. Lenkijai pasisekė mažiau – ją vienu metu užpuolė abu „vadybininkai".
Tuo tarpu Suomijai pasisekė daugiau – ši šalis kariavo tik viename fronte ir tik su Sovietų Sąjunga. Be to, ją neoficialiai rėmė (amunicija, savanoriai) kitos šalys, pvz., Švedija.
R. Trimako nuomone, nieko gėdingo nėra, kad Lenkija buvo okupuota. „Lenkai beviltiškai priešinosi. Skirtingai nei prancūzai, triuškinančiai ir per rekordiškai trumpą laiką pralaimėję „sitzkrieg‘ą“ (sėdėjimo karą – vok. – „Balsas.lt“). Kariniai veiksmai Prancūzijoje prasidėjo 1940 m. gegužės 10 d. Prancūzija kapituliavo birželio 25 d. Tai šalis, kurios karinis potencialas buvo nepalyginamai didesnis nei Lenkijos, kuriai padėjo britai (pavyzdžiui, atsiųsdami ekspedicinį korpusą), kurios pusėje kariavo Belgija ir Olandija. Tuo tarpu nacių invazija į Lenkiją prasidėjo 1939-ųjų rugsėjo 1 d. Sovietai Lenkiją užpuolė rugsėjo 17 d.Spalio 1 d. visa Lenkija buvo okupuota. Lenkijos vyriausybė nepasirašė jokio kapituliacijos akto (visai kitaip, nei Prancūzija),“ – pabrėžia istorikas.
Anot R. Trimako, aukštas pareigas užimantys Rusijos pareigūnai iš esmės savo teiginiais gina ne tik Staliną, bet ir Hitlerį. „Remiantis tokiais išvedžiojimais, vertėtų pasiteirauti: o kodėl patys sovietai nesutiko patenkinti Hitlerio apetitų ir buvo jo užpulti? Juk irgi reikėjo tartis, būti lankstesniems, galbūt nusileisti, kaip kad dabar primenama Lenkijai. Juk Stalinas - toks genialus „vadybininkas“. Būtų interesus suderinęs, perleidęs kolegai žemių – Sovietų Sąjunga didelė šalis, nejaugi gaila?. Gal britams irgi reikėjo "tartis" su Hitleriu ir tapti jo sąjungininkais, dalyvauti „kryžiaus žygyje prieš bolševizmą“? Bei perduoti kai kurias teritorijas „vokiečių gyvybinei erdvei“ praplėsti?“ – pajuokavo dėstytojas.
Ironizuodamas R. Trimakas siūlė Sovietų Sąjungą pripažinti pačia humaniškiausia ir altruistiškiausia šalimi pasaulyje. „Ji taip rūpinosi nacistinės Vokietijos interesais, taip jai siekė padėti sunkioje kovoje prieš "fašistinę" Lenkiją, kad net užpuolė Lenkiją 1939 rugsėjo 17 d. Manau, kad rimtu veidu neįmanoma atsakyti tokiais pareiškimais basisvaidantiems oficialiems Rusijos atstovams. Į tokias nesąmones galima atsakyti tik jų pačių žodžiais. Vis dėl to tema yra kur kas rimtesnė, nei gali atrodyti. Nebe pirmi metai klausiame savęs, ar su Rytų kaimynu įmanomas adekvatus bendravimas ir bendradarbiavimas. Taip, ramus pokalbis su kaimynais yra būtinas. Taip, kartais reikia patylėti ir nesivelti į beprasmius ginčus. Žinoma, neprarandant savigarbos, taip pat parodant pagarbą kaimynams. Tačiau yra tam tikros ribos. Ko gero šiuo metu svarbiau bendrauti, bendradarbiauti, tiesiog suprantamai paaiškinti reikalo esmę mūsų Europos Sąjungos kaimynams.“ - pastebėjo R. Trimakas.
