Dabar Charkivo sritį išvadavo Ukrainos pajėgos, tad Rusijoje atsidūrę vaikai jau nebegali grįžti į namus pas tėvus Balaklijoje ir kituose miestuose. Tėvai neviltyje, mat juos nuo vaikų dabar skiria fronto linija.
Glebas savo rankose laiko antsiuvą su Ukrainos vėliava. Jį moksleivis gavo paprašęs iš Balaklijos miestą išlaisvinusių Ukrainos karių. Vos prieš kelias dienas berniukas po pusmečio slapstymosi rūsyje pamatė savo šalies gynėjus.
„Pro langą pamačiau Ukrainos vėliavas, labai apsidžiaugiau. Jie važiavo ten, kur daržai“, – pasakoja Balaklijos gyventojas Gleb Černiak.
„Kai mūsiškiai važiavo mašina, Dieve, aš bėgau į daržą. Išėjo kaimyno berniukas, išėjo ir kaimynų mergaitė, kaimynė. Buvo vakaras. Sutikome juos, parodėme, ko turime. O jie išskleidė vėliavą“, – kalba Balaklijos gyventoja Natalja Zasadčenko.
Kol Glebas su tėvais nuo šūvių, bombų ir raketų slėpėsi rūsyje ir vos retkarčiais išeidavo į gatvę, kad nesusitiktų okupantų karių, jo draugai ir bendraklasiai išvyko į stovyklą Rusijoje – Gelendžike prie jūros. O dabar Charkivo sritį atkovojus ukrainiečiams namo niekaip negali grįžti keli šimtai vaikų nuo 8 iki 15 metų. Tokią istoriją pasakoja apsiašarojusios moterys. Pamačiusios filmavimo kamerą, jos pribėga su pagalbos prašymu.
„Išleidome, ir dabar mane kaltina, kad esu bloga mama“, – sako išleidusi 11-metę dukrą į Rusiją Alla Zinčenko.
Mokytoja Ala Zinčenko – viena iš tų, kurie savo vaiką nusprendė išleisti į stovyklą Rusijoje. Ji buvo įsitikinusi, kad vaikų stovykloje dukrai bus gera: juk okupantai žadėjo vaikams jūrą ir delfinus. Dėl to ir patikėjo okupantais. Dabar jau du mėnesiai praėjo nuo dukros išvykimo, o vienuolikametės Sofijos šeima sugrįžusios taip ir neišvydo.
„Rugpjūtį pasiūlė vaikams nuvykti pailsėti į vaikų stovyklą „Medvežonok“ Gelendžike. Ten 300 vaikų iš Charkivo srities: 25 – iš Balaklijos, 25 – iš Kupjansko, 50 – iš Iziumo, dar 200 nežinau, iš kur“, – pasakoja 11-metės teta Anžela Gudimenko.
Moterys pripažįsta: norėjo kaip geriau. Rusijai plačiu mastu užpuolus Ukrainą, jos okupantams patikėjo vertingiausia – savo vaikus. O svarbiausia, kad „nemokamai“.
„Kai sėdėjome rūsyje, vaikas sandėliuke miegojo, kad būtų dvi sienelės iš vienos pusės, dvi – iš kitos pusės. Krūpčiojome nuo kiekvieno sprogimo, nuo kiekvieno garso. Tuo metu visoms mamoms atrodė, kad tai idealiausias įmanomas sprendimas“, – tikina Alla.
Taigi dabar vaikai yra Gelendžike, pietų Rusijos mieste prie Krasnodaro. Ten ant jūros kranto Putinui verslininkai už vogtus pinigus pastatė virš milijardo eurų kainavusius prabangius rūmus. Vaikų išvežimas į stovyklą okupantų propagandai toks reikšmingas reikalas, kad jie nepatingėjo apie tai parašyti savo agitaciniuose laikraščiuose, kuriuos platino okupuotose teritorijose.
Tik štai ne tik Rusijos valdžia, bet ir Balaklijos ir kitų okupuotų miestų gyventojai netikėjo, kad Ukrainos kariuomenė netrukus išlaisvins beveik visą Charkivo sritį. Po sėkmingo ukrainiečių kontrpuolimo dabar moksleiviai nebegali sugrįžti pas vėl Ukrainoje gyvenančius tėvus, mat tarp jų dabar – fronto linija.
„Ryšys siaubingas, susirašome su dukra žinutėmis. Kai pavyksta prisiskambinti – realiai du žodžiai“, – sako Alla.
Kartu su vaikais iš Balaklijos į Rusiją išvyko ir dalis mokytojų. Tik pastarieji grįžti į Ukrainą noru nebedega, mat bendradarbiavimas su okupantais jiems užtrauks bausmę kalėjime.
„Asmuo, kuris atliko administracines ar vadovavimo funkcijas, jau laikomas kolaborantu. Jam gresia laisvės atėmimas iki 15 metų“, – teigia Ukrainos tyrimų biuro vadovas Poltavoje Denis Mankoviskij.
Dabar į Rusiją vaikus išleidę tėvai prašo Ukrainos valdžios pagalbos. Nepaisant to, kad vaikus okupantams atidavė patys, o tie patys okupantai tuo pat metu už kelių šimtų metrų – Balaklijos centre – elektra kankino besipriešinančius gyventojus.
