Olegas Kapkajevas, penkios paros centrinėje Bagdado (Irakas) kalėjime
2011 metų gegužės pabaigoje aš trijų baikerių kompanijoje keliavau po Artimųjų Rytų valstybes. 90 kilometrų nuo Bagdado mus sustabdė Irako kariškiai. Jie ilgai tyrinėjo mūsų dokumentus, uždavinėjo klausimus, kur mes ir kur vykstame, o vėliau pareikalavo atiduoti mobiliuosius telefonus. Netrukus į vietą, kurioje mus sustabdė, atvyko vietiniai kgb‘šnikai su majoru priešakyje. Jis šaukė, stumdėsi, kiti atvirkščiai atrodė ramūs ir kalbėjo, kad visa yra dėl mūsų saugumo. Po to, kai mus pradėjo fotografuoti iš visų pusių su pasais rankose, aš supratau, kad situacija tampa rimta. Mus suvarė į pikapo priekabą ir išvežė iš pradžių į vieną karinę bazę, vėliau į kitą, ir tik vėliau į Bagdadą. Ten mus sustatė į eilę, atėmė visus daiktus, uždėjo ant galvų maišus, antrankius ir nuvedė, kaip mes vėliau sužinojome, į centrinį karinį Bagdado kalėjimą. Tuomet aš ir supratau, kur mes atsidūrėme.
Po to mus išvedė į kažkokį pastatą, šaukė prasta anglų kalba, kad mes neva šnipai, prisižaidėme, spardė mus ir stumdė. Vėliau mus įvedė į kambarėlį, kur gulėjo įvairūs medicininiai instrumentai. Vienas iš prižiūrėtojų lietė juos ir visaip bandė parodyti, kad nesunkiai perrėš mūsų gerkles. Tuo metu kiti prižiūrėtojai nuolat kartojo, kad visa tai dėl mūsų pačių saugumo, ir kad viskas bus gerai. Vėliau mes atsidūrėme išankstinio sulaikymo kameroje. Mums davė vakarienę. Po dienos atsirado žmonės su paprasta apranga, jis uždavinėjo mums įvairius klausimus, o trečią dieną mums pateikė kaltinimus dėl šnipinėjimo, ir mes atsidūrėme bendroje kameroje.
Po to, kai mus apkaltino šnipinėjimu, kalėjimo darbuotojai pradėjo į mus žiūrėti ramiai. Ketvirtą dieną mums leido išsiskalbti drabužius.
Irako kalėjimas – požemis. 100 kvadratinių metrų kamera skirta 124 žmonėms, kartu su mumis gavosi 128. Dalis žmonių gulėjo ant lovų po du, dalis ant grindų. Kameroje buvo dulkėta, tvanku, 35 laipsniai karščio. Už grotų yra vandens, kiek nori, o maisto – minimumas. Vienas blynas dviems ar keturiems. Iš 120 kameros draugų su mumis bendravo šeši, kiti nerodė susidomėjimo. Mes laikėmės susitelkę, kad būtų aišku, kad užpuolimo atveju atsakysime.
Aš – buvęs karininkas, ne kartą buvęs ekstremaliose situacijose, todėl ypatingai nepanikavau. Mums buvo svarbu priimti šią situaciją, suprasti, kaip su ja gyventi. Nuo mūsų mažai kas priklausė, bet reikėjo išsaugoti stiprybę ir mąstyti racionaliai. Kai visa tai nutiko, aš pasiruošiau tam, kad kalėjime praleisiu kelerius metus. Viltis buvo, bet aš suvokiau, kad čia mes mažiausiai metams, ir pasistengiau tai pranešti vaikinams.
Aš suvokiau, kad viskas baigėsi tik tuomet, kai Maskvoje išlipau iš lėktuvo. Deportacijos procesas aprašytas daugybėje tarptautinių dokumentų, bet mūsų atveju jo nebuvo laikomasi. Viskas buvo sprendžiama prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos lygmenyje. Tiesiog išmetė iš šalies. Tiesiog mūsų prezidentas susitarė su jų prezidentu, štai ir viskas.
Laukite tęsinio
