Aleksandras Makarovas, metai Patajos izoliatoriuje (Tailandas)
2011 metų rugpjūtį aš poilsiavau Tailando kurorte Patajoje. Kartą aš išsinuomavau motociklą, kaip užstatą palikęs savo pasą. Kelyje mane sustabdė ir ir dėl teisių nebuvimo konfiskavo motociklą. Baudą priimti atsisakė ir iš karto išvežė į policijos nuovadą. Kitą rytą aš turėjau išskristi atgal į Rusiją, bet galiausiai parvykau namo tik po metų. Mane apkaltino tuo, kad aš naktį įsilaužiau į nuomos ofisą, išlaužiau spintą su dokumentais ir pabandžiau pasiimti savo pasą. Be to, man inkriminavo ir muštynes su policininkais. Galiausiai, aš sėdėjau metus, laukdamas teismo, kuris mane išteisino.
Izoliatoriuje Tailande veikia tokia sistema: įkalintųjų giminaičiai ar draugai įdeda pinigų į sąskaitą, ir tu perki už tai viską, ko tau reikia. Jeigu sąskaitoje tuščia, tuomet sėdėk ir daryk ką nori, belieka valgyti tik tai, ką duoda kalėjimo valgykloje. Maistas ten bjaurus. Santykiai su kameros draugais buvo normalūs: jeigu žmogus nepradeda kurti savo tvarkos, jam niekas nepadarys nieko blogo. Be to, europiečiai stambesni už tailandiečius. Tie išvis panašūs į čigonus ir vaikšto būreliais. O štai pareigūnai, tie, kur palaiko tvarką, vaikšto su lazdomis. Iš pirmo žvilgsnio, jie ramūs, bet aš mačiau, kaip jie mušė lazdomis kalinius. Kartais netgi spardydavo.
Kameros, kuriose man teko sėdėti, buvo po 35 metrus, kiekvienoje – po 70 įkaltintųjų. Miega tiesiog ant grindų, jos visada šiltos. Šalta kamerose nebūna, minimali temperatūra – 18 laipsnių, visada veikia ventiliatoriai. Kalėjimuose, kur sėdi jau nuteistieji, žmonių kamerose mažiau. Kameros draugai pasitaikydavo įvairūs. Pavyzdžiui, sėdėjo dar du rusai, jau porą metų turbūt sėdėjo, ir kaip išsiversdavo, neaišku. Matyt, kažkas pervedinėdavo jiems pinigus.
Medicininė pagalba kalėjimuose nesuvokiama. Tailandiečiams galbūt ji ir padeda, bet europiečiai nuo jos kenčia. Bet kokia žaizda, netgi pati smulkiausia, gali gyti mėnesį, o gali ir pūliuoti. Nemanau, kad dėl antisanitarijos, tiesiog toks klimatas. Man nežmoniškai ištino koja, nežinau, dėl ko, mane išsiuntė pas gydytoją, vėliau man sakė, kad kažkokie gydytojai nusprendė, kad koją reikia amputuoti, ir iš karto mane išlaisvino, ir aš išskridau namo.
Andrejus Cimachovičius, dvi paros izoliatoriuje Dubajuje
Tai nutiko 1995 metais. Aš poilsiavau Arabų Emyratuose, Dubajaus rajone, sėdau girtas už vairo, patekau į avariją. Iš karto atvyko policija ir medikai, suteikė pirmą pagalbą – turėjau smulkią žaizdelę. Vėliau mane nuvežė į nuovadą. Iš pradžių aš ilgai laukiau, vėliau mane nuvedė į kamerą, kurioje sėdėjo 15-20 žmonių. Davė pledą. Miegojo visi ant grindų. Kamera buvo padalinta į dvi dalis: toje, kurioje buvo tualetas ir dušas, gyveno, matyt, „blatni“, jie turėjo cigarečių, koka-kolos ir tvirtesnius gultus. Paprastieji miegojo ant grindų po užklotais kitoje pusėje. Angliškai aš praktiškai nekalbėjau, bendravau daugiausia gestais. Kameros draugai buvo mandagūs, jautėsi kažkas panašaus į draugystę, bent jau agresijos tikrai nebuvo. Kalėjimo darbuotojai irgi nebuvo žiaurūs. Kolos gerti aš negalėjau. Kai paprašiau vandens, man tuojau pat jo atnešė. Įkalintas prabuvau vos dvi paras: pažįstami pajungė pažįstamus, aš išsipirkau bauda, tiesa, iš manęs atėmė teises. Bet tuo metu tai buvo dar sovietinės teisės.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Rusų nuotykiai užsienio kalėjimuose: siaubingas Irako karinis kalėjimas (I)
